Su Sauliumi

Viduramžiais Vakarų Europoje drabužių skalbimas ir priežiūra buvo visiškai kitokie nei dabar – tai buvo sunkus fizinis darbas, kuriam trūko šiuolaikinių technologijų ir higienos standartų. Procesas priklausė nuo socialinės klasės, turimų išteklių ir laikotarpio (ankstyvieji, viduriniai ar vėlyvieji viduramžiai, t. y. maždaug V–XV a.), bet galima išskirti bendras tendencijas. Štai kaip tai vyko:
Kaip buvo skalbiami drabužiai?
Retas skalbimas:
Drabužiai, ypač brangesni ar išoriniam dėvėjimui skirti (pvz., vilnoniai apsiaustai), buvo skalbiami retai. Viduramžių žmonės labiau rūpinosi kvapų maskavimu ar dėmių valymu nei reguliariu skalbimu, nes audiniai greitai dėvėjosi, o vanduo ir muilas ne visada buvo lengvai prieinami.
Apatiniai drabužiai (pvz., lininiai marškiniai ar kelnės) buvo skalbiami dažniau, nes jie tiesiogiai lietė kūną ir sugerdavo prakaitą.
Vanduo ir vieta:
Skalbimas dažniausiai vyko prie upių, ežerų ar šaltinių, nes tekančio vandens šaltiniai buvo pagrindinis valymo būdas. Miestuose ar kaimuose galėjo būti naudojami bendri vandens telkiniai ar specialios skalbyklos (jei tokios buvo).
Namuose turtingesni žmonės turėjo medinius kubilus ar statines, į kurias pilamas vanduo būdavo šildomas ant ugnies.
Valymo priemonės:
Šarmas (pelenai): Vietoj muilo dažnai naudotas šarmas, gaunamas iš medžio pelenų. Pelenai būdavo sumaišomi su vandeniu, filtruojami, o gautas šarminis skystis (panašus į šiuolaikinį kalio hidroksidą) padėdavo pašalinti riebalus ir nešvarumus.
Muilas: Vėlyvesniais viduramžiais (XII–XIII a.) kai kuriose vietovėse pradėtas naudoti primityvus muilas, gaminamas iš gyvulinių riebalų ir šarmo. Tačiau jis buvo brangus ir prieinamas tik turtingesniems.
Žolelės ir smėlis: Kartais naudotos natūralios priemonės – smėlis ar molis dėmėms trinti, o žolelės (pvz., levandos) – kvapui pagerinti.
Technika:
Drabužiai būdavo mirkomi vandenyje, kartais su šarmu, kelias valandas ar net dienas, kad nešvarumai atsiskirtų.
Po to jie būdavo mechaniškai valomi – trinant rankomis, mušant mediniais pagaliais ar skalbimo lentomis (vėlyvesniais laikais). Upėse drabužiai dažnai daužomi į akmenis.
Skalavimas vykdavo šaltame vandenyje, kartais kelis kartus, kad pašalintų šarmo likučius.
Džiovinimas:
Drabužiai džiovinami lauke ant virvių, krūmų ar specialiai tam skirtų rėmų. Žiemą tai galėjo vykti prie židinio, bet tai rizikinga dėl gaisro pavojaus.
Drabužių priežiūra
Socialiniai skirtumai:
Valstiečiai: Dažniausiai turėjo tik kelis drabužių komplektus, pagamintus iš vilnos ar lino. Jie buvo dėvimi ilgai, taisomi ir skalbiami tik esant būtinybei (pvz., kai jau akivaizdžiai nešvarūs).
Bajorai: Turėjo daugiau drabužių, įskaitant šilkinius ar puošnius vilnonius audinius, bet jų priežiūra dažnai buvo pavesta tarnams. Brangūs audiniai (pvz., aksomas) retai skalbiami – labiau valomi sausu būdu (šepetėliais ar audinio gabalėliais).
Valymas be vandens:
Brangiems drabužiams, kurie negalėjo būti mirkomi (pvz., vilnoniai ar siuvinėti), nešvarumai būdavo šalinami šepetėliais, o dėmės valomos actu ar vynu. Kartais audiniai būdavo „vėdinami“ lauke, tikintis, kad saulė ir oras pašalins kvapus.
Apsauga nuo dėvėjimosi:
Apatiniai lininiai marškiniai buvo dėvimi kaip barjeras tarp kūno ir viršutinių drabužių, kad šie ilgiau išliktų švarūs.
Drabužiai dažnai taisomi – lopomi, persiuvami ar net perdaromi, nes audinių gamyba buvo brangi ir daug laiko reikalaujanti.
Įdomūs faktai
Higienos standartai: Viduramžiais švara nebuvo tokia prioritetu kaip dabar. Kvapai maskuojami žolelėmis ar kvepalais (turtingiesiems), o reguliarus skalbimas laikytas nereikalingu ar net kenksmingu sveikatai (buvo manoma, kad vanduo atveria poras ir į organizmą patenka ligos).
Skalbėjos profesija: Vėlyvaisiais viduramžiais miestuose atsirado skalbėjos („lavandières“ Prancūzijoje ar pan.), kurios už pinigus skalbdavo turtingųjų drabužius. Tai buvo sunkus darbas, dažnai atliekamas prie upių net žiemą.
Spalvos išblukimas: Dažyti audiniai (pvz., raudoni ar mėlyni) lengvai blukdavo, tad spalvotų drabužių skalbimas būdavo minimalus.
Išvada
Viduramžiais Vakarų Europoje drabužių skalbimas buvo varginantis procesas, reikalaujantis daug fizinių pastangų ir išradingumo, ypač neturint šiuolaikinių priemonių. Valstiečiams tai buvo būtinybė, atliekama retai, o bajorams – tarnų darbas, labiau orientuotas į estetiką nei higieną.

Po penkių valandų klaidžiojimo po didmiesčio džiungles, o jei tiksliau - po drabužių bei avalynės parduotuves, brangioji į namus įlėkė visai nepavargusi. Atvirkščiai, jos akys spindėjo, kartais pereidavo į svajingumo būklę, tačiau, mano bėdai, užkliuvo už tykiai bandžiusį į tualetą prasmukti padarą - mane.

- O! - nudžiugo mano auksas. - Ką veiki?

- Aš… Ai, čia tokį straipsniuką rašau… - nerišliai atsakinėjau, bandydamas nuspėti savo šios dienos likimą.

- O ką veiksi? - auksas ir toliau buvo žvalus.

- Tai nežinau… Gal eisiu pasportuoti… - ir toliau įtariai mekenau.

- Klausyk, turiu prašymą! Labai labai prašau…

Susidomėjau. Nors šiaip, visi prašymai dažniausiai būdavo susiję su reikalu kur nors nuvežti ar ką nors atlikti, tačiau, kad jos akyse išlikti nors kiek gerbtinu padaru, turėjau rodyti susidomėjimą ir degti troškimu kažkuo padėti. Taip ir atrodžiau.

- Nagi, nagi, kuo gi aš tau galiu būti naudingas?

- Na, žinai, juk aš ieškau paltuko, - pradėjo čiulbėti moteris.

Šiuo momentu norėjau ją pertraukti ir pasakyti, kad apie paltuko paieškas girdžiu pirmą kartą, tačiau buvau patyręs ir suvokiau, jog tokiu savo nesąmoningu nepastabumu geriau jai nuotaikos negadinti, todėl ir toliau įsitempęs, rodydamas susidomėjimą, pritariamai laukiau.

- Tai va. Perėjau viskas parduotuves. Įsivaizduoji - niekur nieko nėra! Bet tai kokia nesąmonė! Aš suprantu, kokiam Panevėžy ar Jurbarke nieko nebūna, bet čia - milijoninis miestas!

- Na bet rimtai - nesąmonė! - pritariau tik iš supratingumo. Šiaip, aš pats “paltuką” ar kitą aprangos dalį randu praktiškai pirmojoje didesnėje parduotuvėje, būtų tai Panevėžys ar Jurb… Na ne, Jurbarke gal ir nerasčiau. Nereikia taip jau susiprastinti.

- Bet, pala, o tai praeitą savaitę ko ieškojai?

- Ko, ko! Tai gi sakiau jau - pirštinių!

- Bet negavai?

- Tai aišku, kad ne! Kaip aš galėjau gauti pirštines, jei nežinojau, kokį išsirinksiu paltą?

“Tai kam, po velnių, pirmiau ieškojai pirštinių, jei jų negali išsirinkti be palto?!!!” - pagalvojau, tačiau ir toliau buvau ramus.

- Aišku… Tai kokios pagalbos tau reikia?

- Supranti, čia vienoj parduotuvėj radau du paltukus. Abu labai įdomūs, nežinojau, kurį rinktis. Man būtinai reikia tavo patarimo!

- Kur važiuoti? Toli ta parduotuvė?

- Ai, žinai, tas italas centre, kur pernai išsirinkau tuos rudeninius batelius su puskulniais?

- Aaaa… Nu jo, kažką pamenu, - vėl lemenau pasimetęs. Kryptis “italas” man nieko nesakė.

- Na, kaip tu neatsimeni! Gi dar pats sakei, kad man tie bateliai labai tinka prie anos dryžuotos striukės su kapišonu!

Čia jau aš visai susipainiojau, tačiau neišsidaviau, todėl jau žvaliai pasiūliau:

- Na ką gi, ruoškis, važiuojam!

- Aš gi pasiruošus, tu apsirenk, - moteris buvo atlaidi ir draugiškai nusiteikusi. Tik niekaip nesupratau, kaip ji sugeba po daugelio valandų paieškų, net minutei neprisėdusi, nerti atgal į svaiginantį šopingo pasaulį.

Bevažiuojant link centro (ačiūdie, tai vienintelis kelias, tad, iki šio momento dar visai sėkmingai vaidinau, kad žinau, kur yra tas jos italas), ji pati pasiūlė patogiausią automobilių stovėjimo aikštelę, supratau, kad šiuo atveju jos akyse išlikau protingas, parduotuves, gal net ir gimimo datas pamenantis vyras. O tai didelis pliusas.

- Na va, ir italas! - linksmai čiulbėjo auksas.

Užėjom į vidų. Matėsi, kad maniškė čia praleido nemažai laiko ir, ko gero, nukankino porelę - kitą parduotuvės darbuotojų, tačiau ją vis tiek apsupo kelios besišypsančios konsultantės, o viena, net nepasitikslinusi, nubėgo atnešti stebuklingųjų paltukų.

- Tu ten prisėsk, - metė maniškė žodelį ir man, nors pati buvo susikoncentravusi į atneštus drabužius. Tačiau moterys pasižymi tuo, kad vienu metu gali daryti kelis darbus, priešingai, nei dauguma vyrų.

Prisėdau patogiame krėsle. Maniškė užsimetė pirmąjį paltuką.

- Na kaip? - paklausė patenkintu balseliu.

- O, super! - buvau konkretus, nes tikrai patiko. - Aha, labai gražus!

- O tu pažiūrėk šitą, - moteris užsivilko antrąjį jos išsitrinktą paltą.

Tas buvo kiek keistokas, neįprastas. Man, turinčiam konservatyvias pažiūras drabužių atžvilgiu, nelabai patiko. Bet atsakyti reikėjo kažkaip gudriai, nes juk, jei ji šį paltuką išsirinko, jame, ko gero, yra “kažkas tokio”, ko aš įžvelgti nesugebu.

- Na, ir tas neblogas… Aišku, toks neįprastas, tačiau gana įdomus… O kaip tau pačiai atrodo?

- Pala, juk aš tave čia atsivedžiau, pasakyk savo nuomonę: kuris paltukas tau gražesnis?

- Tu nori, kad pasakyčiau tiesą? - drėbiau tiesiai šviesiai.

- Žinoma, tik tiesą! Juk tam ir klausiu tavo nuomonės, kad galėčiau išsirinkti! - užtikrino moteris.

- Na, tai žinok: man tikrai patiko tas pirmas modelis. O šitas - nei šioks, nei toks… Kažkoks varpelis… Jei bus šalta, šaltis eis pro apačią, arba turėsi šiltai apsirengt, bet, kam tada reikalingas paltas?

Tuo pačiu momentu supratau, kad nepataikiau. Ji apsiniaukė, tačiau vis dar bandė mane įtikinti:

- Tau tikrai šitas nepatinka? Pažiūrėk - tokio tikrai nieks neturės! Ir medžiagos kokios… Ne, tu gerai apžiūrėk!

Delsiau, vaidinau, kad dar kartą įdėmiai žiūriu. Aiškiau suvokiau, kad ji nori būtent šio paltuko. Susikaupiau:

- Bet tiksliai, kai pagalvoji - visos vaikšto, kaip iš inkubatoriaus! Su šituo tikrai būsi vienintelė. Žinai, tikrai fainas, tik tas pirmas įspūdis toks keistas, dėl neįprastumo… Ne, rimtai - super daiktas!

Parduotuvėje tarsi saulė patekėjo: moteris nušvito, dingo įtampa ir apsupusių mus konsultančių veiduose.

- Žinai, man irgi šitas labai patinka. Viskas - perkam! - pagaliau apsisprendė mano moteris.

- Perkam! - pritariau džiaugsmingai. O džiaugtis buvo kuo: bent šiai savaitei, gal ir mėnesiui nebereiks “patarinėti” ir valkiotis po drabužynus.

Tik niekaip negalėjau suprasti - kokio velnio reikėjo klausti mano nuomonės?

Apsipirkinėjimas turtingame pietietiškame turguje – vienas malonumas. Prekystaliai lūžta nuo įvairiaspalvių daržovių bei vaisių, aplink šurmuliuoja narsiai, tačiau geranoriškai nusiteikę pirkėjai, juos pasitikti jau seniai pasiruošę ne mažiau kovai ir deryboms pasiruošę pardavėjai. Deruosi ir aš. Štai, į mano kuprinę keliauja raudoni, kaip vyšnios, pomidorai, savo juodai – fioletiniu blizgesiu viliojantys baklažanai, karpuotos salierų šaknys, svogūnai, petražolės, krapai, persikai...
Staiga dėmesį patraukia pirkėjo – pardavėjo derybos prie gretimo prekystalio. Pirkėja – liesa, nedidukė, pražilusi močiutė, galvą apsigobusi skarele, o savo raukšlėtose rankose laikanti tris nedideles kupiūras: iš viso 30 dinarų.
- Sūneli, pasverk man penkis obuoliukus, - švelniai prašo senolė.
- Močiut, pirk kilogramą, tik 70 dinarų tekainuoja, kam čia terliotis su penkiais? – geraširdiškai pataria prekeivis. Seni žmonės čia gerbiami, tačiau suprantamas ir prekeivio noras parduoti kiek didesnį, „apvalų“ kiekį.
- Tai, kad man, sūneli, daugiau nereikia, vis tiek nesuvalgysiu. Sverk, sūneli, imk pinigus ir aš jau eisiu...
Prekeivis pasveria obuolius, močiutė atiduoda taip kruopščiai sudėtas kupiūras ir, viską susikrovusi į maišelį, pasuka link išėjimo.
Mums pakeliui. Einu šalia senolės ir vis žvilgčioju į mažais žingsneliais, tačiau išdidžiai tipenančią močiutę. O ji svajingai šypsosi, jos akys įsmeigtos į tolį. Ką ji mąsto? Ką galvoja?
Nutariu užkalbinti. Čia toks elgesys – pats normaliausias dalykas.
- Laba diena, močiute. Ar toli keliaujate? Gal panėšėti maišelį?
- Oi, dėkui, vaikeli, nereikia! Bet, ačiū tau. Ar pats irgi iš turgaus eini?
- Taip, močiute, iš turgaus. Mums vistiek į tą pačią pusę, tai, sakau, gal padėt reikia?
- Tai, kad tiek to ir nešimo...
- Kasdien į turgų vaikštot? – kalbinu.
- Oi, ne, vaikeli, ne kasdien. Va, šiandien anūkas su savo vaikais – proanūkiais mano, žada atvažiuoti, tai, sakau, reikia kažką skanaus nupirkti. Ir vyras namuose laukia. Visiems lauktuvių nešu.
- Vyras gal serga, kad su jumis neina?
- Serga, vaikeli, serga. Jau 20 metų serga... Bet šiandien pasidžiaugs anūku, proanūkiais, lengviau jam bus. Va, ir obuoliuką suvalgys, - tyliai, tačiau labai švelniai prataria močiutė.
Nuščiūvu. Po tokių žodžių kažkas tarsi replėmis suspaudžia širdį. Staiga pakyla noras šiam kūnu senam, tačiau dvasia nuostabiai šviesiam žmogui, padovanoti savo pilną daržovių ir vaisių kuprinę. Tačiau pažvelgęs į senolę, aiškiai suvokiu: nepaims! Nei už jokius pinigus nepaims! Tikiu, šitaip tik įžeisčiau šią seną moterį, sugriaučiau visą jos puoselėtą ir lauktą džiaugsmą savo artimiesiems parnešti tikrų lauktuvių: iš savo sutaupytų pinigėlių, jau prieš kelias dienas apgalvoto pirkinio ir jau suplanuotos įteikimo ceremonijos...
- Vaikeli, gal paimsi obuoliuką? - tarsi per sapną išgirstu švelnius močiutės žodžius, skirtus man.

Jausmas, prieš tai spaudęs širdį, nenumaldomai kyla į viršų: trūksta oro, negailestingai kaupiasi ašaros. Sumurmėjęs kažką panašaus į „viso gero“ pasuku į pirmą pasitaikiusį skergatvį ir sprunku tolyn.......Nepamirškime savo močiučių: lankykime, skambinkime, kalbėkimės su jomis. Galbūt mūsų močiutės jau senos, silpnos, tarsi vaikai, tačiau jų širdys – pačios didžiausios!

„...Viltis miršta paskutinė...“ - mąsčiau eidamas į barą, Norėjosi nusigerti, užsimiršti ir, pagaliau, grįžus namo pakliūti į švarų, šviežumu kvepiantį savo kambarį, kuris, realybėje, dvokė labiau už mano jau dvi savaites nešiojamas kojines.

Dalykas tame, kad gyvenu su savo ligota motina. Ji – tiesiog Dievo avelė, nei musės, nei kokio kito vabalėlio nenuskriaus. O ką jau kalbėti apie kiek didesnius gyvius – kates ir katinus?

Taigi, geroji mamytė, kiekvieną dieną grįžinėdama iš bažnyčios, akylai dairydavosi – ar neverkia koks katinėlis, ar netupi kur nors medyje vargšelis, pikto šuns įvytas. Rinko ji juos ir namo tempdavo. Butą dalinomės jau su 15 kačių. Aš jas iš savo kambario gindavau, kartais, kai mama, nematydavo, net koja paspirdavau. Bet tik, kai mama nematydavo...

Katės griovė visą mano gyvenimą: negalėjau parsivesti nei draugų, nei draugių, mano namuose niekada nebuvo „ploto“, nes, jei mama kur ir išvykdavo, namuose gyvenančios katės nuolat ir įkyriai reikalavo dėmesio bei rūpesčio.

Kartą, kai ryte lovoje atsibudau su šešiomis katėmis, neišlaikiau ir pasakiau, kad nuo šiol į namus nebepriimsiu nei vieno padaro, o apie esamą gėrį paskelbsiu laikraštyje ir palaipsniui išdalinsiu jo trokštantiems.

Mamos reakcija buvo netikėta ir baisi: ji pradėjo smarkiai kvėpuoti, išraudo, griebėsi už širdies ir švelniai nusileido ant žemės. Teko kviesti greitąją. Nuo to karto apie kačių genocidą neužsiminiau, nors viduje ruseno viltis, kad viskas kažkaip turėtų išsispręsti...

Sėdėjau bare ir pildžiausi jau 3 bokalu alaus. Galvojau, žinoma, apie kates, apie savo bejėgiškumą, nesugebėjimą išmąstyti kažką tai protingo bei efektyvaus. O juk turiu galvą... Darbe už tai gerbia...

Šalia prisėdo mano geras pažįstamas, pravarde Mažylis. Mažyliu jį praminė, ko gero, dėl to, kad jis buvo 2 metrų ūgio, be užkandos galėdavo išgerti litrą šnapso ir visada buvo alkanas. Sunkiai įsivaizduoju, ką jis galėtų veikti bare, nes tam, kad čia pasisotintų ir išgertų, jam ir visos mėnesio algos neužtektų. Bet faktas, kad jis buvo čia ir mes sėdėjome vienas šalia kito.

- Kas tau yr, Andriuk? – atidžiai pažvelgęs užklausė Mažylis.
- Ai, net neklausk. Nesąmonės visokios. Žodžiu, geriu ir viskas.
- Nu, tavo reikalas, ale galėtum pasakyt, gal ką patarčiau, o tu man bokaliuką pastatytum, - neatlyžo mažasis žmogus.
- Tai bokalą tau ir taip pastatysiu. Penkis pastatysiu! – pasiryžau nusigerti Mažylio kompanijoje.
- O, čia tai dalykas! – nušvito Mažylis, - pasakok, nesilaužyk!

Papasakojau viską: apie mamos aistrą bei dievobaimingumą, apie kates lovoje, atsitikimą su greituke. Mažylis atidžiai klausėsi, gėrė jau 7 bokalą, o jo veide nesimatė jokios girtumo išraiškos, vien tik susidomėjimas ir užuojauta.

- Tai sakai, mamutė labai jau dievobaiminga? – pasitikslino Mažylis.
- Labai. Va, jei dievas jai palieptų kates papjaut, tai taip ir padarytų. Be jokių abejonių. Arba jei koks Kristus su Marija užsuktų, tai irgi neblogai būtų...

Mažylio veidas dvelkė rimtumu. Jis kažką įnirtingai mąstė, grumuliavo.

- Galiu tau padėti, - pagaliau pratarė, - tik tai truks maždaug dvi savaites ir aš turėsiu pas tave lankytis tuo metu, kai nebus mamos.
- Na, nunuodyti ir aš pats galiu, - netikėjau Mažyliu, - ir tam dviejų savaičių nereikia. Bet kas iš to? Juk supras, išsiaiškins, o tada arba pati numirs, arba mane prakeiks...
- Ne, nuodyti niekas nesiruošia. Man reikia pasiruošimo: kiekvieną dieną turiu matyti visas kates nors po 15 minučių. Ir turiu būti vienas.

Nežinojau ką ir sakyti. Kiek žinau, Mažylis, kad ir mėgėjas pasilinksminti, niekada nieko neapgavo, nesumelavo. Galbūt dabar kalba ne jis, o tie 9 išgerti bokalai? Ech, buvę nebuvę! Ir, iš tiesų, kuo gi aš rizikuoju?

- Gerai, tada padarom taip. Ateini pas mane kiekvieną dieną, 8 valandą ryto. Tada mama būna bažnyčioje, grįšta apie 9 valandą. Tu ateini, atlieki kažkokį savo reikalą ir išeini. Lygiai po dviejų savaičių norėsiu, kad katės kažkokiu stebuklingu būdu dingtų, tai yra, kad tam neprieštarautų mama. Jei tai padarysi – dvi savaites tave maitinsiu ir girdysiu, kiek tik norėsi! Ką manai?
- Sutarta! – apsidžiaugė Mažylis.

Sukirtome rankomis ir išsiskyrėme.

Grįžęs 3 kates net paglosčiau... Atsigulęs svajojau apie laisvą gyvenimą be kačių ir man jų pasidarė netgi kažkiek tai gaila. Mažyliu tikėjau, bet, kad tokį reikalą padarys – niekaip. Žodžiu, pagyvensim – pamatysim...

Mažylis prie durų sukrebždėjo lygiai 8 valandą ryto. Įleidau jį. Mažylio veidas buvo giedras, vakare išgerta statinė alaus jokių žymių nepaliko. Vaikinas buvo žvalus ir pilnas ryžto.

- Pirmiausia visas kates reikia sunešti į vieną kambarį, - pasakė Mažylis ir mes puolėm gaudyti šiek tiek šia svetimo žmogaus invazija pasipiktinusių kačių. Po kelių minučių visos buvo suneštos į mano kambarį.

- Dabar netrukdyk man. Ir nebūk prie durų. Patikėk, viskas bus gerai: katės nenukentės, bet man su jomis reikia pabendrauti..., - Mažylis ruošėsi tarsi dvasių išvarymui.
- Gerai jau gerai, netrukdysiu ir neklausysiu, - šyptelėjau ir atsitraukiau toliau nuo durų.

Na, po to pamačiau tai, kas sukėlė dideles abejones dėl Mažylio sugebėjimo sveikai mąstyti. Pamačiau iš su savimi atsinešto krepšio traukiamą kryžių bei maldaknygę. Metęs piktą žvilgsnį (tipo – netrukdyk ir nesistebėk!) , su žodžiais „vardan Dievo Tėvo...“ , Mažylis, vienoje rankoje suspaudęs kryžių, kitoje – šventą knygą, ryžtingai žengė į kačių karaliją – mano kambarį...

Nesupratau to, kas vyksta, todėl nuėjau į dušą ir palindau po lediniu vandeniu. Rankšluosčiu stipriai išsitryniau kūną, išėjau į koridorių, bet sapnas neišsisklaidė – iš kambario išėjo Mažylis, kaip ir pirma, su kryžiumi ir knyga.

- Nesistebėk, - sumurmėjo, - ir atmink mūsų susitarimą!
- Aha, - žioptelėjau.
- Iki rytojaus, - atsisveikino Mažylis ir užtrenkė duris.
- Iki, - stovėjau išsižiojęs.

Mintys vėl pradėjo kankinti: o kas, jei Mažylis tikrai kvanktelėjo? Gal filmų apie egzorcistus prisižiūrėjo? Na, bet jo atlygis taigi karališkas – 2 savaites valgyti ir gerti! Ne, dėl tokio dalyko jis nekvailiotų... Matyt, kažko nesuprantu, bet praeis laikas, būtinai suprasiu.

Mintijęs būčiau dar ilgai, bet čia ir mama sugrįžo, o aš jau ir taip į darbą vėlavau, tad, tarsi kulka išlėkiau į lauką ir sėdau į automobilį.

Kitą dieną viskas pasikartojo iš naujo: Mažylis, su kryžiumi ir knyga rankoje, kartodamas maldą įsiveržė į pilną kačių kambarį ir maždaug po 10 minučių iš ten išėjo.
Praėjo 12 dienų. Supratau, kad artėja diena, kai Mažylis turi parodyti realų rezultatą, tik niekaip nesuvokiau, kaip tai įvyks. Mama atsisakys kačių? Neįtikėtina! Na, laukti liko jau nedaug.

Kitą dieną iš kačių kambario išėjęs ir kryžių su maldaknyge į krepšį įsidėjęs Mažylis pasakė, kad ryt pas mane norėtų ateiti tada, kai namuose bus mano mama. Na ką gi – ryt šeštadienis, tad sutarėm 10 valandai.

Šeštadienį, kaip ir žadėjo, 10 valandą Mažylis pasirodė mūsų bute.

- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino.
- Per amžių amžius..., - nustebusi atsakė mama. Prie tokių švelnybių, prie tokio dvasingo mandagumo ji pratusi nebuvo ir šventai tikėjo, kad visi mano draugai – tai tik iki galo nepavykę velniai, laikinai gyvenantys žemėje, nors tikroji jų vieta - pragare.

Tad Mažylio elgesys ją stebino, bet tuo pačiu ir džiugino. Gal, pagaliau, sūnus į protą atėjo ir pradėjo draugauti su tikrais, dvasingais žmonėmis?

Ne mažiau stebėjausi ir aš. Taip pasipuošusio Mažylio nemačiau niekada, o, ko gero, tokio jo nematė absoliučiai niekas. Tvarkinga eilutė, blizgantys batai, į šoną sušukuoti plaukai, švarko atlape – juoda juostelė...

- Oi, vaikeli, ar kas mirė neseniai gal? – mamos ciekavumas ėmė viršų prieš mandagumą.
- Močiutė, prieš mėnesį iškeliavo... – gedulingai, bet tuo pačiu ir gana žaviai, pratarė Mažylis, - šiandien vakare bus mišios, tai, sakau, gal ir Andrių su manimi išleistumėte?
- Ką tu, vaikeli, mano balamūtas į bažnyčia net kojos nekelia! Jei tik pageidautų, tai pati ant rankų nuneščiau! – dar vis nustebusi čiulbėjo motušė.

Aš surūgau, Na, kokias nesąmones jis čia šneka? Kokia močiutė, kokios mišios? Ir apskritai, kas čia per klounada su kostiumu ir blizgančiais batais?!

Mažylis mirktelėjo ir aš supratau, kad turiu vaidinti taip pat. Bet, velniūkštis, nors perspėjęs būtų!

- O aš, ko gero, žinau, kodėl jūsų sūnus į bažnyčia neina, - pradėjo Mažylis.
- Nagi, nagi, ir kodėl gi? – dar labiau domėjosi motina.
- Jūs nepatikėsite, tačiau dėl to gali būti kaltos jūsų katės...
- Na jau, kuo jau čia Dievo tvariniai kalti? - skaudi tema kiek sunervino mano mamytę.
- Atsiprašau, ponia, nepykite. Jei galite, išklausykite, aš jums papasakosiu, kaip su manimi buvo... - atsargiai kabino makaronus Mažylis.
- Nagi, papasakok, vaikeli, - sutiko mama ir patogiai įsitaisė krėsle.
- Kadaise aš taip pat negalėjau peržengti bažnyčios slenksčio. Kai tik pagalvodavau, kad tai Dievo namai, mane tiesiog šiurpas krėsdavo. Kartą, prieš kitos, amžiną atilsį, močiutės mišias, bandžiau patekti į bažnyčios vidų, tai net supykino. Išsigandau ir tikrai nesupratau, kas vyksta. Gerai, kad giminaitį – kunigą, turėjom. Kartą per Kalėdas pas mus lankėsi ir mano tėvai viską papasakojo: koks aš netikintis, kaip man bloga šalia bažnyčios ir taip toliau. Kunigas nenustebo, tik liepė į kambarį visas kates sunešti. O turėjom mes jų tada keturias...
- Na, na, - nepatikliai galva lingavo mano mama.

Bet Mažylis jau įsijautė ir pasakojo toliau:

- Jas mes iš lauko susirinkome, po vieną. Gyveno su mumis jau keletą metų. Giminaitis papasakojo, kad piktosios dvasios tam tikrą strategiją naudoja: į vidų, pas žmones patekti negalėdamos, jos įsitaiso į gyvūnus – valkataujančius šunis, kates, peles, žiurkes... Tokiu būdu šios piktosios dvasios atsiduria žmonių namuose ir po to pradeda siurbti aplinkinių energiją, o kai kuriuos iš vis į savo pusę patraukia! Gali būti, kad šios keturios katės – velnio namai.
- Vaikeli, ar tu nenusišneki? – mama jau kiek pyktelėjo.
- Paklausykite iki galo, o po to, ponia, nuspręsite pati, - ramiai pratarė Mažylis. – Tai va, giminaitis paprašė, kad kates į kambarį atneštume. Sugaudėm, atnešėm.

Kunigas pradėjo melstis, išsitraukė kryželį, kurį su savim visada nešiodavosi, ir, jūs nepatikėsite: katės pradėjo elgtis, kaip kokie velniai! Giminaitis jų net nelietė, tik kryžių iškėlė ir maldą kalbėjo! Jos šnypštė ir rangėsi, tarsi deginamos!

Mažylis padarė nedidelę pauzę, kiek atsikvėpė ir tęsė toliau:

- Kates po truputį išdalinome ir nuo tos dienos namuose įsivyravo visai kita atmosfera. Manęs šalia bažnyčios jau nepykino, kartą net atsiklaupiau pasimelsti. Nepatikėsite – tokį palengvėjimą pajutau, tarsi tyro šaltinio vandens gurkšnį būčiau gavęs troškuliui numalšinti! Nuo tada reguliariai, tiesa, tik sekmadieniais, lankau bažnyčią, ir vakare, prieš guldamas kelis poterėlius sukalbu. Po to miegu, tarsi kūdikis! Neseniai pažinau nuostabią, tyrą merginą ir mes planuojame susieti savo likimus. Kartu einame į bažnyčią, kartu ir likusį gyvenimą nugyvensim...

Mama svajingai klausėsi Mažylio pasakų. Jos galvoje buvo planuojamas mano gyvenimas. Ach, kaip būtų gerai, kad tas balamūtas, tai yra – aš, susirastų savęs vertą moterį, pradėtų į bažnyčią vaikščioti, o po to, žiūrėk, ir anūkėliai pasipiltų...

- Vaikeli, o ką tu manai, ar mūsų kates būtų galima patikrinti? – mama pradėjo pasiduoti.
- Laisvai! Juk pikta dvasia tuo ir pasižymi, kad ją malda bei kryžius skaudina, kankina! Ar gi dievo padarėlis, jei tyras ir švarus, išsigąstu maldos? Surinkite kates į Andriaus kambarį, o po to mes jas patikrinsime!

Kaip nebūtų keista, tačiau mama tiesiog su užsidegimu pradėjo gaudyti kates, metė į mano kambarį ir puolė prie sekančios. Mes padėjome. Aš niekaip nesupratau, kaip ir kas dabar bus. Stebuklais netikėjau, bet, jei katės pradėtų gąsdintis maldų, ko gero, patikėčiau!

Kai visos gražuolės atsidūrė mano kambaryje, Mažylis paprašė surasti kryželį, kurių, ačiūdie, namuose buvo ne vienas.

Tada įvyko štai kas. Mažylis mamą ir mane pakvietė atsistoti šalia savęs, į vieną ranką paėmė kryželį, į kitą – maldaknygę ir, su žodžiais „vardan Dievo Tėvo ...“ įžengė į kambarį. Mes su mama įslinkome paskui jį. Negalėjau patikėti: katės, tarsi susitarusios, šnypštė, rietė kupras, grėsmingai leido nagus ir rangėsi, šokinėjo iš šono į šoną! Kur tik Mažylis atsukdavo kryželį ir atkišdavo knygą, ten tarsi kas šventą vandenį ant velnių paliedavo: katės rangėsi, šnypštė, grąsinosi įdrėksti...
Mažylis paėmė mane ir mamą už rankų ir greitai išvedė iš kambario. Mama smarkiai kvėpavo, iš jaudulio ir baimės negalėdama ištarti nei žodelio. Išsigandęs buvau ir aš. Juk ne juokas: katės IŠ TIKRŲJŲ BIJOJO KRYŽIAUS!

Kačių likimas buvo nulemtas.

Po gero mėnesio, kai namuose buvo švaru ir jauku, kai juos jau pradėjo lankyti ir draugai ir viena nuostabi būtybė, kai Mažylis, jau buvo išsiblaivęs po mano dvi savaites trukusių vaišių, aš jį sutikau ir vėl. Tiesą pasakius, susitikinėti pradėjome dažniau – jis, pasirodo, nuostabus draugas. Ir protingas. Tad, neištvėręs paklausiau, kaip gi, vis dėlto, viskas įvyko, kad tos katės pasidarė tarsi iš tikrųjų velnių priėdusios?

- Refleksai, mano drauge, sąlyginiai refleksai! – išdidžiai atsakė Mažylis, - beveik dvi savaites jūsų kates knyga trankydavau, kryžiuką aukštai iškėlęs ir maldas murmėdamas! Taigi, tik kryžių ir knygą pamačiusios, persigando jos baisiausiai, o kai dar maldą išgirdo, išvis nuprotėjo!

„Mokslas, vis dėlto – jėga!“ – pamaniau ir nupėdinau į susitikimą su savo naująja mergina. Ir kaip gerai, kad mano mamą tik maldos tedominą: kiek protingesnes knygeles skaitytų, su katėmis iki šiol gyventume...