Su Sauliumi

- A girdi! - girdžiu šaukiant iš virtuvės. Maniškė.
- Aha! - atsišaukiu iš antro aukšto.
- Ryžius išmirkiau, nežinau, kaip virti! Tu ten žinai santykį su vandeniu! - rėkia toliau.
- Jo, santykis paprastas: vienas prie pusantro! - klykiu. - Viena dalis ryžių, pusantros - vandens!
- O kaip su išmirkytais? - atrėkia.
- Kiek buvai paėmus?
- Stiklinę!
- Nu tai pati paskaičiuok, - baubiu. - Pasverk, kiek sveria sausų ryžių stiklinė. Po to... Po to pasverk pusantros stiklinės vandens. Tada sudėk ryžių ir vandens svorį. Tada pasverk išmirkytus ryžius! Kiek trūksta iki sausų ryžių su vandeniu svorio, tiek reikia vandens dapilti į išmirkytus!
- O toliau? - išgirstu nelabai ryžtingą klausimą.
- Toliau tai taip: užkaiti puodą su ryžiais ant karščiausios ugnies. Dvi minutes kaitini, tada sumažini ugnį iki vidutinės. Verdi 8 minutes. Tada sumažini iki minimumo - dar 2 minutes laikai ant ugnies! Kai išvirs, padėk puodą šiltai dar dvylikai minučių!
- Viskas? - tembras jau ne toks ryžtingas.
- Ne! - klykiu. - Svarbu, kad dangčio nekilnotum! O po tų dvylikos minučių atsargiai išmaišai ryžius, bet ne per daug! Kad liktų purūs, ne per daug sulipę. Ar aišku?
Pauzė.
- Šiandien ryžių nevalgom! - išgirstu ryžtingą sprendimą.

Šiąnakt štai ką sužinojau. Bendravo su manimi mūsų galaktikos, Paukščių Tako centras - Juodoji Skylė.
- Ar žinai, kad tai, ką tu galvoji, viskas tikrai vyksta? - klausė manęs paslaptingoji Juodoji.
- Nesupratau. Paaiškink, Skyle. - kažkaip keista nebuvo, viskas vyko labai natūraliai.
- Kiekviena tavo ir kiekvieno žmogaus kada nors iššovusi mintis vyko ar vyksta realybėje.
- Nesek pasakų ir neskleisk jogiškos propagandos, - nesutikau su Skyle.
- Žinau, kad tu niekuo netiki, tad, aš tave nugalėsiu logika ir matematika.
- Nugi, - susidomėjau.
- Ar gali įsivaizduoti, iš kiek atomų sudaryta tavo planeta?
- Skaičius nepasakysiu, tačiau tai kažkas panašaus į begalybę.
- Begalybę... - šyptelėjo skylė. - Nei tu, nei kas kitas jūsų pasaulyje neįsivaizduoja begalybės net mažiausios dalelės. Paimk visus jūsų planetą sudarančius atomus, padaugink juos iš milijardo ir gausi neįtikėtinai mažą, vos vos pastebimą skaičiuką žvaigždžių, egzistuojančių mūsų Visatoje.
- Baik, - netikėjau.
- Deja, taip. Tiek pat yra ir paralelinių Visatų - begalybė, nors kiekvienoje jų žvaigždžių - taip pat begalybė.
- Na gerai, bet kažkaip žvaigždžių skaičių apibrėžti galima?
- Galima. Įsivaizduok skaičių - vienetuką su daug nulių. Nulių tiek, kad tu eidamas vidutiniu greičiu, per visą gyvenimą neprieitum skaičiaus galo.
-Nu jo, čia jau tikrai daug.
- Ne tas žodis, - vėl šyptelėjo Skylė. Ir aš tau pasakoju tik apie tai, ką žinau pati. O aš žinau tik be galo mažą dalelę.
- Nu gerai, Skyle, o prie ko čia realizuotos mintys?
- Kai toks kiekis žvaigždžių, atitinkamai, be galo daug ir jas supančių planetų, jų tarpe - tinkamų gyvybei - taip pat begalybė. Gyvybės rūšių yra tiek, kad kiekviena tavo mintis kažkur - gal kitoje galaktikoje, gal kitoje Visatoje, jau yra įvykusi arba vyksta. Sakykim, tu pagalvoji apie mažą žalią nykštuką, didele galva ir dar didesnėmis ausimis. Patikėk: prie tokio skaičiaus planetų, visu 100 procentų gali būti tikras, kad kažkur toks tikrai egzistuoja.
- Paleisk savo fantazijas, - tęsė Skylė. - Viskas, absoliučiai viskas, ką sugalvosi - jau kažkur egzistavo arba egzistuoja. Tavo fantazija gali aprėpti tik neįtikėtinai mažą realybės dalį, nors tau pačiam atrodo, kad ji beribė.
Klausiausi išsižiojęs.
- Ir žinai ką? - paslaptingai prabilo Skylė. - Išduosiu tau paslaptį. Visos jūsų fantazijos, visos mintys - ne jūsų pačių išradimas. Tai realybės iškarpos, kopijos. Jūs nieko nesugalvojate, nieko nesukuriate. Jūs atkartojate realybę, kažkur jau vykusią ar vykstančią.
Skylė kvėptelėjo ir aš atsibudau savo lovoje. Juodosios Skylės perduotas žinias atpasakojau savo moteriai.
- Geriau tu gerti pradėtum, - tokia buvo jos reakcija

1971 metais visą pasaulį apskriejo sensacinga žinia. Neva neįžengiamose Filipinų Mindanao salos džiunglėse buvo aptikta gentis, kuri apie likusį pasaulį nieko nežino.

Jie buvo vadinami TASADAJAIS.

Buvo pasakojama, kad jie gyvena urvuose, renka augalus, gaudo varles ir krabus, naudojasi akmeniniais kirviais, o vieninteliai jų drabužiai – iš lapų padaryti raiščiai.

Žurnalistai tiesiog pamišo. Televizijos rodė dokumentinius filmus, laikraščiai rašė apie „labiausiai atsilikusius žmones Žemėje“, o antropologai tvirtino, kad pagaliau buvo rasta gyva AKMENS AMŽIAUS bendruomenė.

Bet tuo istorija tik prasidėjo.

Buvo pasakojama dar daugiau. Esą TASADAJAI nesipyksta tarpusavyje, nesimuša, nekariauja. Jei vienas neturi maisto – nevalgo ir kiti. Vienas antropologas net pasakojo, kad padovanojus jiems metalinius peilius vienas peilis liko gulėti ant žemės – nė vienas nenorėjo pasiimti daugiau negu kiti.

Skambėjo beveik kaip pasaka.

Į gentį svečius skraidindavo Filipinų politikas MANUELIS ELIZALDE. Jo sraigtasparniu ten lankėsi politikai, mokslininkai, kino žvaigždės ir garsūs fotografai. Net buvo įkurtas fondas šiai neva pirmykštei genčiai remti.

1972 metais Filipinų prezidentas FERDINANDAS MARKOSAS paskelbė jų gyvenamą teritoriją saugoma zona. Paprastiems žmonėms ten patekti buvo draudžiama. Viskas vyko tik su ELIZALDE leidimu.

Ir štai prabėgo penkiolika metų.

MARKOSO režimas žlugo.

Kariniai postai buvo panaikinti.

Pirmieji nepriklausomi tyrėjai pagaliau nuvyko pasižiūrėti garsiosios genties.

Urvai buvo tušti.

O netoliese jie rado tuos pačius žmones.

Tik jau gyvenančius paprastose trobelėse.

Su džinsais.

Su marškinėliais.

Ir tada prasidėjo viena skandalingiausių XX amžiaus antropologijos istorijų.

Vietiniai žmonės pasakojo, kad ELIZALDE juos buvo įkalbėjęs apsimesti akmens amžiaus žmonėmis – gyventi urvuose, nusivilkti normalius drabužius, į rankas paimti akmeninius kirvius ir pozuoti atvykusiems žurnalistams. Už tai, esą, jiems buvo mokami pinigai.

O pats šios istorijos organizatorius MANUELIS ELIZALDE tuo metu jau seniai buvo dingęs iš Filipinų. Jis pabėgo į Kosta Riką, o kartu, kaip buvo teigiama, išsivežė ir apie 35 MILIJONUS JAV DOLERIŲ, surinktų garsiajam „akmens amžiaus žmonių“ fondui. Tiesa, dėl tikslios sumos iki šiol ginčijamasi.

Tačiau čia istorija vėl tampa įdomi.

Iki šiol mokslininkai nesutaria, kiek visame tame buvo tiesos.

Vieni mano, kad visa istorija buvo kruopščiai surežisuota apgaulė.

Kiti teigia, kad TASADAJAI iš tikrųjų buvo labai izoliuota bendruomenė, tačiau jų gyvenimas buvo smarkiai pagražintas ir romantizuotas.

Todėl šiandien jau beveik niekas neabejoja tik vienu dalyku.

SENSACIJA tikrai buvo.

O štai kiek joje buvo tiesos, o kiek – puikiai surežisuoto spektaklio, ginčijamasi iki šiol.

Šiandien mane aplankė žiaurus sapnas...

Sapnavau, kad esu Jurbarko apylinkėse, Vanagynės soduose ir ten stovi senas apgriuvęs namelis. Netikėtai ateina mano vaikystės draugas ir sako:

- Eik, aplankyk savo tėvus!

Ir rodo pirštu į tą apgriuvusį namelį. Turiu skaitytojus informuoti, kad mano tėvai jau seniai iškeliavę. Bet per sapnus tai visai neatrodo keista.

Nueinu prie namelio, ten skylė grindyse - rūsys.

Iš rūsio į mane žvelgia mama ir tėtis. Staiga šalia manęs atsiranda sesuo (gyvena Jurbarke). Mes su ja nusileidžiam į rūsį. Tėvai stovi kampe ir žiūri į mus su seserimi. Staiga man pasidaro labai bloga, pradeda smarkiai plakti širdis ir aš sušunku:

- Aš negaliu čia būti! Čia yra du negyvi žmonės!

Mes visi dairomės aplinkui, o tada mama pasiūlo visiems lipti lauk.
Aš išlipu pirmas, po manęs - sesuo. Mama lipdama kopėčiomis paslysta ir krenta atgal, tėtis taip pat niekaip neužsikabaroja į viršų. Pabando dar kartą - niekaip.

Man labai gaila tėvų, tiesiu ranką mamai, tačiau ji staiga atsitraukia ir sako:

- Eikit, vaikai, iš čia ir gyvenkit. Tie du negyvėliai - tai mes...

Nukrėstas šiurpo atsibundu visas suprakaitavęs...

Viduramžiais Vakarų Europoje drabužių skalbimas ir priežiūra buvo visiškai kitokie nei dabar – tai buvo sunkus fizinis darbas, kuriam trūko šiuolaikinių technologijų ir higienos standartų. Procesas priklausė nuo socialinės klasės, turimų išteklių ir laikotarpio (ankstyvieji, viduriniai ar vėlyvieji viduramžiai, t. y. maždaug V–XV a.), bet galima išskirti bendras tendencijas. Štai kaip tai vyko:
Kaip buvo skalbiami drabužiai?
Retas skalbimas:
Drabužiai, ypač brangesni ar išoriniam dėvėjimui skirti (pvz., vilnoniai apsiaustai), buvo skalbiami retai. Viduramžių žmonės labiau rūpinosi kvapų maskavimu ar dėmių valymu nei reguliariu skalbimu, nes audiniai greitai dėvėjosi, o vanduo ir muilas ne visada buvo lengvai prieinami.
Apatiniai drabužiai (pvz., lininiai marškiniai ar kelnės) buvo skalbiami dažniau, nes jie tiesiogiai lietė kūną ir sugerdavo prakaitą.
Vanduo ir vieta:
Skalbimas dažniausiai vyko prie upių, ežerų ar šaltinių, nes tekančio vandens šaltiniai buvo pagrindinis valymo būdas. Miestuose ar kaimuose galėjo būti naudojami bendri vandens telkiniai ar specialios skalbyklos (jei tokios buvo).
Namuose turtingesni žmonės turėjo medinius kubilus ar statines, į kurias pilamas vanduo būdavo šildomas ant ugnies.
Valymo priemonės:
Šarmas (pelenai): Vietoj muilo dažnai naudotas šarmas, gaunamas iš medžio pelenų. Pelenai būdavo sumaišomi su vandeniu, filtruojami, o gautas šarminis skystis (panašus į šiuolaikinį kalio hidroksidą) padėdavo pašalinti riebalus ir nešvarumus.
Muilas: Vėlyvesniais viduramžiais (XII–XIII a.) kai kuriose vietovėse pradėtas naudoti primityvus muilas, gaminamas iš gyvulinių riebalų ir šarmo. Tačiau jis buvo brangus ir prieinamas tik turtingesniems.
Žolelės ir smėlis: Kartais naudotos natūralios priemonės – smėlis ar molis dėmėms trinti, o žolelės (pvz., levandos) – kvapui pagerinti.
Technika:
Drabužiai būdavo mirkomi vandenyje, kartais su šarmu, kelias valandas ar net dienas, kad nešvarumai atsiskirtų.
Po to jie būdavo mechaniškai valomi – trinant rankomis, mušant mediniais pagaliais ar skalbimo lentomis (vėlyvesniais laikais). Upėse drabužiai dažnai daužomi į akmenis.
Skalavimas vykdavo šaltame vandenyje, kartais kelis kartus, kad pašalintų šarmo likučius.
Džiovinimas:
Drabužiai džiovinami lauke ant virvių, krūmų ar specialiai tam skirtų rėmų. Žiemą tai galėjo vykti prie židinio, bet tai rizikinga dėl gaisro pavojaus.
Drabužių priežiūra
Socialiniai skirtumai:
Valstiečiai: Dažniausiai turėjo tik kelis drabužių komplektus, pagamintus iš vilnos ar lino. Jie buvo dėvimi ilgai, taisomi ir skalbiami tik esant būtinybei (pvz., kai jau akivaizdžiai nešvarūs).
Bajorai: Turėjo daugiau drabužių, įskaitant šilkinius ar puošnius vilnonius audinius, bet jų priežiūra dažnai buvo pavesta tarnams. Brangūs audiniai (pvz., aksomas) retai skalbiami – labiau valomi sausu būdu (šepetėliais ar audinio gabalėliais).
Valymas be vandens:
Brangiems drabužiams, kurie negalėjo būti mirkomi (pvz., vilnoniai ar siuvinėti), nešvarumai būdavo šalinami šepetėliais, o dėmės valomos actu ar vynu. Kartais audiniai būdavo „vėdinami“ lauke, tikintis, kad saulė ir oras pašalins kvapus.
Apsauga nuo dėvėjimosi:
Apatiniai lininiai marškiniai buvo dėvimi kaip barjeras tarp kūno ir viršutinių drabužių, kad šie ilgiau išliktų švarūs.
Drabužiai dažnai taisomi – lopomi, persiuvami ar net perdaromi, nes audinių gamyba buvo brangi ir daug laiko reikalaujanti.
Įdomūs faktai
Higienos standartai: Viduramžiais švara nebuvo tokia prioritetu kaip dabar. Kvapai maskuojami žolelėmis ar kvepalais (turtingiesiems), o reguliarus skalbimas laikytas nereikalingu ar net kenksmingu sveikatai (buvo manoma, kad vanduo atveria poras ir į organizmą patenka ligos).
Skalbėjos profesija: Vėlyvaisiais viduramžiais miestuose atsirado skalbėjos („lavandières“ Prancūzijoje ar pan.), kurios už pinigus skalbdavo turtingųjų drabužius. Tai buvo sunkus darbas, dažnai atliekamas prie upių net žiemą.
Spalvos išblukimas: Dažyti audiniai (pvz., raudoni ar mėlyni) lengvai blukdavo, tad spalvotų drabužių skalbimas būdavo minimalus.
Išvada
Viduramžiais Vakarų Europoje drabužių skalbimas buvo varginantis procesas, reikalaujantis daug fizinių pastangų ir išradingumo, ypač neturint šiuolaikinių priemonių. Valstiečiams tai buvo būtinybė, atliekama retai, o bajorams – tarnų darbas, labiau orientuotas į estetiką nei higieną.