Pokalbiai su savim

Viskas yra energija, viskas turi savo vibracijas

Kiekvienas daiktas, emocija, jausmas ir mintis turi savo vibraciją.
Todėl tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, vibruoja mumyse ir sklinda į aplinką.

Jei šypsomės, bet viduje jaučiame pyktį ar kitus neigiamus jausmus, ši vidinė būsena vis tiek sklinda į išorę. Žmonės tai jaučia nesąmoningai, todėl atitinkamai ir elgiasi.

Kartais savęs klausiame: „Juk buvau tokia atsidavusi, draugiška – kodėl mane išdavė?“
Todėl svarbu pažvelgti į tai, kas buvo viduje: kokie jausmai, kokia būsena.

Pakeitus vidinę būseną, keičiasi ir viskas aplinkui.

Yra įvairių būdų, padedančių tas būsenas keisti.
Mano visi įrankiai - akmenys, kortos, runos, žvakės, tiesioginis energetinia darbas ir kt., viskas veda į vieną tikslą - pakeisti savo energetiką - būseną, kad jaustis laimingesniu, stipresniu, lengvesniu, kad tai perduoti savo vaikams ir visiems kitiems.

❗Keisdami save, mes keičiame pasaulį 🙂🤗

🔸 Kodėl kartais įstringame tarp praeities ir ateities?

Būna, jog kartais užstringame tarp praeities ir dabarties.
Dėl ko tai vyksta:

1. Praeityje liko skausmas ar nebaigti dalykai – tai praeities patirtys (skausmingi įvykiai, neišsipildę lūkesčiai, kaltė ir nuoskaudos), kurios nėra pilnai išgyventos ir paleistos, jos vis dar veikia mūsų dabartį.
Viskas kabo ore ir trukdo mums eiti pirmyn.

2. Ateitis kelia nerimą ar nežinomybę – galvojame, kas bus, ar viskas pavyks, ar tikrai esame saugūs.
Tuomet pradedame kontroliuoti įvykius ir žmones, planuoti, spėlioti – bet visa tai vėlgi atitraukia mus nuo dabarties.

3. Nustojam būti esamame momente – kai dabartis atrodo per skaudi, per tuščia ar neaiški, pasąmoningai bėgame į prisiminimus arba rūpesčius dėl ateities. Tai būdas pabėgti nuo to, kas yra čia ir dabar.

4. Savęs ieškojimas – kai nežinome, kas esame, ko norime, neturime aiškios ateities vizijos, jaučiamės tarsi „pakibę ore“.
Tada dažniausiai laikomės praeities, to ką patyrėme ir ko siekiame dabar, bet nesikoncentruojame į esamą momentą.

Trumpai tariant, užstringame, kai siela dar neatsigavo nuo to, kas buvo, arba kai bijome to, kas dar bus.
Vienas iš kelių į laisvę – sugrįžti į dabartį, ją priimti, net jei ji kol kas atrodo neišbaigta. Taip randame resursus ir jėgą.

Ką, tokiu atveju, daryti?

1. Įvardijame kur dabar esame, kas su mumis vyksta
Skiriame laiko sau ir atsakome į klausimus:

Ko aš vis dar laikausi iš praeities?
Ko bijau arba trokštu dėl ateities?
Fakto konstatavimas suteikia galios. Pokyčiai prasideda ten, kur yra aiškumas.

2. Tyrinėjame savo emocijas, jausmus
Užstrigimas dažnai slepia emocijas: ilgesį, skausmą, pyktį, liūdesį. Leidžiame joms tekėti – per rašymą, kvėpavimą, verkimą ar judesį. Tai būdas „išlaisvinti“ kūną ir sielą.

3. Įsižeminame dabartyje
Praktikos, kurios grąžina į dabar:

Gilus kvėpavimas arba širdies dūžių klausymas..
Buvimas gamtoje – net 10 min.
Stebėjimas kas vyksta kūne.

4. Paleidimo ritualas
Susikuriame mažą ritualą: užrašome, ką norim paleisti (nuoskaudas, kontrolę, baimę) – tada galime tai, ką užrašėme, sudeginti, suplėšyti su ta intensija, jog paleidžiame...

5. Grįžtame prie paprastų žingsnių

Nebūtinai matyti visą ateities kelią. Užtenka vieno žingsnio:

- Ką galiu padaryti šiandien, kad jausčiausi geriau?

Tai mažas žingsnelis, bet jis sugrąžina džiaugsmą.

Apkabinu

Gyvenimas yra dabar. Niekas nestovi vietoje. Debesys plaukia, lapeliai ant medžio virpa, žolė auga, kiekviena akimirka yra kitokia.

Ar tai pastebi?

Siek gražių akimirkų. Daryk tai, ką gali padaryti. Nebūtinai viskas turi būti tobula. Ir skausmas yra neišvengiamas. Net ašara yra gražu, kai ji tikra.

Gyvenk kiekvieną akimirką.

Nelauk kol įvyks stebuklai. Daryk juos pats.

Šypsena gali pakelti nuotaiką, nuoširdus ačiū - suteikti viltį ar tikėjimą, rankos paspaudimas - patvirtinti, jog nesi vienas... Brangink visas akimirkas. Jos nepasikartos.

Apkabinu 🤗