Sveikatos terapijos centras

Ką 20 minučių infraraudonųjų spindulių saunoje gali reikšti atsistatymui? 🧬

2023 m. tyrime su krepšininkais buvo vertinama 20 minučių infraraudonųjų spindulių saunos sesija po fizinio krūvio. Rezultatai parodė, kad, palyginti su pasyviu poilsiu, sauna buvo siejama su mažesniu jaučiamu raumenų skausmingumu ir geresniu suvokiamu atsistatymu.

🎯 Tai priminimas, kad kūnui reikia ne tik krūvio, bet ir laiko kokybiškai atsistatyti.
___________

Pasirūpinkite savo atsistatymu - Sveikatos terapijos centre Jūsų laukia žemo dažnio infraraudonųjų spindulių sauna!

Savanorių pr. 441B, Kaunas | +370 657 59 390

📚 Šaltinis: Ahokas et al., Biology of Sport, 2023. Tyrimas atliktas su 16 vyrų krepšininkų. Rezultatai neturėtų būti tiesiogiai siejami visiems žmonėms.

Taigi, koks ūgis ir svoris siejasi su mažiausiu ir didžiausiu mirtingumu?

Apie idealius kūnus. 2 dalis.

Paprašiau ChatGPT nupiešti ilgaamžio vyro ir moters paveikslus pagal gautus tyrimų duomenis 🙂.

Anot tyrimų ir studijų, ilgaamžis vyras bus tas, kurio ūgis = ~1,74 m ir svoris nuo ~82 kg iki ~91 kg

O moteris, tikėtina ilgiausiai gyvens kurios ūgis 158 cm ir svoris nuo ~63 kg iki 75 kg.

Su +/- tokiom proporcijomis daugiausiai ir sulaukiu moterų ir merginų kurių tikslas - mažinti Kg svarstyklėse.

Įdomu, kad egzistuoja U formos ryšys. Ir mūsų kultūriškai priimtas “gražus” ūgis ir svoris net nelabai atitinka tai, kas realiai atspindi mažiausią mirtingumą. Šiaip nieko naujo, reikia juk rasti būdų kaip žmogų priversti jaustis “neatitinkančiu”, nes kaip kitaip tu jį priversi vartoti dalykus 😏.

Vyrai kurių ūgis ~174 cm ir moterys kurių ūgis ~158 cm anot didelės Europos (11 tyrimų), Amerikos (2 studijos) ir Azijos (8 studijos) metaanalizės trukusios net ~20 metų, susiję su MAŽIAUSIA mirtingumo rizika 🙂

Dar įdomiau kūno masė ir KMI. Bent mano laikais tai mokino, kad idealus KMI yra ~21-22. KMI 25+ jau antsvoris. Sėsk ant dietos 🙂. Kiek žinau ir mačiau, niekas labai ir nepasikeitė per paskutinius 10 metų.

Taigi, kita, 2024 m. sisteminė apžvalga ir metaanalizė (2,7 mln. žmonių), nagrinėjusi kūno masės ir svorio pokyčių ryšį su mirtingumu nustatė U formos ryšį tarp KMI ir mirtingumo: mažiausias mirtingumas buvo kai KMI 25–30 kg/m² intervale. Taigi, pagal mūsų matavimus, antsvoris arba jau 1 laipsnio nutukimas (KMI 30).

Vyresnio amžiaus (70 +) žmonėms didžiausias mirtingumas grėsė tiems, kurių KMI buvo 40 arba

Apie idealius moterų kūnus. 1 dalis.

Šiuolaikiniai moterų kūno standartai labiausiai yra kuriami ir palaikomi seksualizuotos žiniasklaidos bei p***ografijos (pagrįsta tyrimais).

Be p***o industrijos kūno idealus taip pat formuoja: kultūra, mada, reklama, kino ir televizijos industrija, p***ografija (jau minėjau kaip vieną pagrindinių, pvz tai, kad moterų kūnas turi būti “be plaukelių” ir tuo priminti itin jauną kūną, socialiniai tinklai, bendraamžių aplinka ir komercinė grožio bei svorio industrija. Ypač svorio kontrolės ir grožio industrijos yra vienos iš TOP 1 uždirbančių dauuug pinigėlių iš sukeliamo moterų nepasitenkinimo savimi. Nuo plastinių operacijų iki svorio metimo papildų. Ir t.t.

Keli faktai, kuriuos reiktų žinoti prieš pradedant sau priekaištauti dėl išvaizdos:

1. „Idealus moters kūnas“ nėra biologinė konstanta.

Istorinė Vakarų meno analizė parodė, kad moterų liemens ir klubų proporcijų idealas per 2500 metų reikšmingai keitėsi. Tai, kas vienu istoriniu laikotarpiu buvo laikoma patrauklu, kitu buvo visai kitokia kūno forma.

Taigi, jeigu idealus kūnas keičiasi priklausomai nuo epochos, jis negali būti tiesiog „natūralus/normalus moters kūnas“.

2. Kūno standartai netgi pakeitė savo „formą“.

Buvo korseto ir smėlio laikrodžio figūros idealas → itin lieknas XX a. mados idealas → „heroin chic“ → Kardashian tipo ryškūs klubai ir sėdmenys → šiandieninis „fit“ kūnas: liekna talija + raumeningas kūnas + labai mažas riebalų kiekis.

Todėl šiandien problema nėra vien „būk liekna“. Šiandien moterims dar sunkiau. Nes ji turi būti ne tik liekna, bet raumeninga. Turėk “riebesnius” sėdmenis, bet plokščią pilvą. Atrodyk natūraliai, bet neturėk natūralių kūno pokyčių laikui bėgant ar keičiantis gyvenimo aplinkybems. Būk jauna, bet išlaikyk brandžios moters kūno formas.

Mokslinėje literatūroje aprašomas būtent šis perėjimas nuo „thin ideal“ prie „fit ideal“. Auč koks geras biznis plastikų, dietų ir sporto industrijai 🍭💅

3. Pornografija vienas iš seksualaus ir geidžiamo kūno idealo šaltinių, kuris absoliučiai su “normaliu” kūnu neturi bendrų reikalų. 2020 m. sisteminė 26 tyrimų apžvalga nustatė, kad p***ografijos žiūrėjimas susijęs su nepalankiu kūno ir seksualinio kūno vertinimu tiek vyrams, tiek moterims. Bei iškreipia moters kūno vaizdą.

4. Socialiniai tinklai problemą pavertė nebe vien „žiūrėjimu“, o nuolatiniu lyginimusi.

2025 m. publikuota sisteminė apžvalga ir metaanalizė, apėmusi 83 tyrimus ir 55 440 žmonių, nustatė, kad didesnis socialinis lyginimasis internete buvo susijęs su:

✅ Dažnesniais kūno vaizdo sutrikimais;
✅ Dažnesne valgymo sutrikimų simptomatika;
✅ Žemesniu pasitenkinimu kūno vaizdu.

5. „Fitspiration“ gali būti ne mažiau problemiška nei „thinspiration“
Šiandien moteriai dažnai nebesakoma „Būk kuo lieknesnė.“

Sakoma:
„Būk sveika.“
„Būk stipri.“
„Train hard.“
„No excuses.“
„Clean eating.“
„Summer body.“

Tačiau tyrimai rodo, kad „fitspiration“ turinys didina kūno nepasitenkinimą, išvaizdos lyginimą ir liguistai suprastėjusią nuotaiką. 2026 m. metaanalizė, apėmusi 26 eksperimentinius tyrimus ir 6111 dalyvių, nustatė, kad eksperimentinis fitspiration poveikis buvo susijęs su didesniu socialiniu lyginimusi, nesveikomis dietos ir fizinio aktyvumo motyvacijomis, valgymo sutrikimais, kitais psichikos sutrikimais bei prastesniu kūno vaizdu ir saviverte.

6. Tas pats mechanizmas gali nuvesti ne tik į dietas, bet ir į plastinę chirurgiją

Sisteminėje literatūros apžvalgoje nustatyta, kad socialiniai tinklai, išvaizdos lyginimas ir kūno nepasitenkinimas yra susiję su didesniu susidomėjimu estetinėmis ir plastikos chirurgijos procedūromis.

Viename tyrime su 305 jaunomis moterimis Instagram veikla, susijusi su savęs ir įžymybių nuotraukų lyginimu, dažnu išvaizdos lyginimusi, kūno nepasitenkinimu ir estetinių operacijų priimtinumu (net ir supranatant, kad foto gali būti koreguotos, naudojami filtrai ir pan.).

Dar vienas labai svarbus faktas: 2022 m. metaanalizėje, apėmusioje 14 913 pacientų, kūno dismorfinio sutrikimo paplitimas tarp žmonių, besikreipiančių dėl kosmetinės chirurgijos, buvo apie 19,2 %.

Mano foto? Taigi negaliu dėti su megztiniu, niekas vis tiek neskaito tokio ilgio tekstų, reikia labai protingai parinkti vizualą, kad taip nutiktų..

Kaip manot, ar įmanoma, kad šiuolaikiniai treneriai ir mitybos bei medicinos specialistai nebūtų paveikti šitų dalykėlių ir savo klientams padėtų vietoj žalojimo pvz siūlant laikytis griežtų dietų? Turbūt nėra lengva, nes mes ir patys lygiai taip pat paveikti… Bet bent jau pamažu suprasdami kaip tai vyksta, galime palengvinti savęs vaizdą ir bent šiek tiek atsispirti spaudimui būti kažkuo kas madinga ir padėti tai pradėti daryti kitiems.

Turite klausimų dėl mitybos, kūno svorio ar sveikatos? Ateikite pasitarti pas mus! Mes
Padėsime įvertinti objektyviai ir padėti siekti sveikatos, o ne iškreiptų išvaizdos standartų.

Sveikatos terapijos centras

Sveikinimai Ignas Pauliukevičius su pergale!💪👏

Po smūgių, sumušimų ir intensyvaus fizinio krūvio organizmui svarbu kuo efektyviau valdyti audinių pažeidimo ir uždegiminio atsako procesus.

🔹 HBOT - padidėjęs deguonies dalinis slėgis gali pagerinti deguonies patekimą į audinius ir yra tiriamas kaip papildoma priemonė trauminių minkštųjų audinių pažeidimų gydyme. Naujausia sisteminė apžvalga ir metaanalizė rodo potencialią naudą esant sunkesnėms trauminėms galūnių traumoms. (Xiaoqin Luo et al. Arch Phys Med Rehabil. 2026)

🔴 Fotobiomoduliacija (raudona / NIR šviesa) tiriama dėl poveikio raumenų atsistatymui, skausmui ir fizinei funkcijai. Sisteminių apžvalgų duomenimis, ji gali mažinti raumenų pažeidimo žymenis ir skausmingumą bei padėti išsaugoti raumenų funkciją po fizinio krūvio. (Bo-Ming Li et al. Lasers Med Sci. 2024)

Čempiono rutina – treniruotis maksimaliai, o atsistatymą taip pat vertinti maksimaliai. 🥊💪

Kviečiame registruotis konsultacijai ir pasitarti kokia sveikatos stiprinimo programa labiausiai tinkama Jums.

📍 Savanorių pr. 441B, Kaunas
📞 +37065759390
📩 [email protected]
🌐 Sveikatos terapijos centras

Kompiuteriniai žaidimai ir sveikata?

Kartais pažaiskite strateginius kompiuterinius žaidimus 🙂

Kas, jeigu kompiuteriniai žaidimai iš tiesų daro mus protingesniais? O gal tiesiog protingesni žmonės renkasi juos žaisti? 🙂

„Nustok žaisti - sugadinsi smegenis.“ Ir pan. išsireiškimai, kurie, pasirodo visiškai nėra tiesa?

Tyrime buvo palyginti reguliariai „Counter-Strike“ žaidžiančių ir niekada nežaidusių jaunų suaugusiųjų gebėjimai. Žaidėjai žaidė mažiausiai 3 dienas per savaitę po ≥2 val., mažiausiai 6 mėnesius.

Ir rezultatas?

Žaidėjai ženkliai geriau atliko nemažai kognityvinių užduočių:

🧠 epizodinės atminties
🧠 darbinės atminties
🧠 loginio mąstymo
🧠 konceptualaus mąstymo
🧠 sprendimų priėmimo
🧠 detalių suvokimo
🧠 greito perceptinio informacijos apdorojimo.

Pavyzdžiui, epizodinės atminties teste žaidėjai vidutiniškai prisiminė 16,7, o nežaidę vos 11,3 skaitmenų.

Dar viena labai įdomi tyrimo dalis - emocijos
Žaidėjai buvo mažiau neurotiški ir pasižymėjo didesniu ekstravertiškumu lyginant su nežaidžiančiais. Niekada nežaidusių grupėje dominavo ambiversija ir introversija.
Taip pat žaidėjai dažniau naudojo į užduotį orientuotą streso įveikos strategiją.

Autoriai kelia įdomią hipotezę: nuolatinis susidūrimas su konkurencija, greitais sprendimais ir stresinėmis situacijomis žaidime galėtų padėti mokytis geriau susidoroti su stresu realiame gyvenime.

Smegenys įprastai nėra „protingos“ arba „kvailos“.
Jos yra treniruojamos.
Jeigu valandų valandas treniruoji gebėjimą:
→ greitai apdoroti informaciją → vienu metu sekti kelis stimulus → prisiminti informaciją → priimti sprendimą per kelias sekundes → nuolat keisti strategiją → veikti konkurencijos ir spaudimo sąlygomis

Tu tikrai turėsi pranašumą daugelyje sferų kur jų reikia. Na, dar yra niuansų, bet tada gausis labai plačiai 🙂.

Bet yra ir kita medalio pusė.
Tas pats straipsnis primena, kad vaizdo žaidimų poveikis nėra vienareikšmis, o ankstesni tyrimai siejo perteklinį žaidimą su nerimo, depresyvumo ir bendros sveikatos problemomis. Jei žaidžiama miego, sporto, darbų sąskaita ar dėl to kenčia santykiai - jau tos kognityvinės f-jos kažin ar labai gerai veiks dėl patiriamo distreso žalos ir priklausomybės požymių.

Be to, tyrimo imtis nedidelė (30 žaidėjų ir 30 nežaidžiančių).

Taip pat, tai buvo suaugę žmonės, o ne paaugliai!

Kaip ir visur, saikas ir balansas. Tas pats juk galioja ir sporte.

Kas mėgsta kompiuterinius žaidimus ir kiek val per savaitę praleidžiate žaidžiant?

Priklausomybė nuo sporto?

Kitame įraše pasidalinsiu ir apie sparčiai populiarėjančia priklausomybe nuo liguistai sveiko gyvenimo būdo ir liguisto polinkio ieškoti su sveikata susijusios informacijos (taip, tai egzistuoja!).

Turite klausimų ar psichologijos, sporto ar sveikatos temų kurios domintų? Parašykite komentaruose!

Priklausomybė nuo sporto. Skamba dar ir keistai, bet reikia kalbėti ir apie tai, kas šių laikų fitspiration kultūroje ir milijardiniame sporto industrijos versle nelabai patogu.

Exercise addiction dar nėra oficiali DSM-5 ar ICD-11 diagnozė, bet fenomenas jau intensyviai tiriamas kaip galimas elgesio priklausomybės modelis. 2026 m. apžvalga būtent pabrėžia, kad problema reali, o diagnostika ir matavimo kriterijai dar tik bandomi standartizuoti.

Mes daug kalbame apie priklausomybę nuo alkoholio, nikotino, narkotikų, sekso ar lošimų.
Bet yra elgesys, kuris visuomenėje dažniausiai apdovanojamas:
„Kokia valia!“ „Koks atsidavimas!“
„Oho, kokie rezultatai!„ „Treniruoji net tada, kai skauda - tikras sportininkas!“

Tačiau kartais tarp disciplinos ir kompulsijos yra labai plona riba.

Aš asmeniškai, soc. erdvėje mačiusi pavyzdžių, kurie vieną (dažniausiai visuomenėje nepriimtiną priklausomybę) pvz alkoholį iškeičia į extreme arba ištvermės sportą (manau tai sveikintina); arba jau patyrus tam tikrus rimtus praradimus, pvz šeimą, imamasi savigydos pradedant ugdyti kitus ir tapti gelbėtoju (iš savo asmeninės patirties tikrai be atitinkamų žinių ir išsilavinimo) kitiems priklausomiems (pvz nuo alko ar lošimų ir pan.) arba aiškinant apie santykius. Realiai žmogus terapina save per kitus. Jei jis nebeturėtų sekėjų kam padėti, didelė tikimybė vėl grįžtu gert (lošt ir pan.). Kiek tai duoda naudos kitiems, kiek žalos - neįsivaizduoju, bet, tarkim, tebūnie duoda naudos ir daliai pavyksta “pasveikti”.

Grįžtam prie sporto 🙂.

Mokslinėje literatūroje sutinkami tokie terminai kaip exercise addiction, exercise dependence, compulsive exercise, obligatory exercise ir compulsive athleticism. Fenomenas apibūdinamas kaip situacija, kai žmogus praranda kontrolę treniruočių atžvilgiu ir tęsia sportavimą nepaisydamas neigiamų fizinių, psichologinių ar socialinių pasekmių.

Žmogus pradeda:
* treniruotis nepaisydamas traumos ar ligos;
* negalėdamas sportuoti tampa irzlus, neramus, depresyvus ar prislėgtas;
* vis daugiau laiko skirti treniruotėms nepaisant protingumo principo;
* atsisakyti socialinių santykių ar kitų interesų;
* nuolat galvoti apie kitą treniruotę;
* slėpti treniruočių kiekį;
* jausti kaltę praleidęs treniruotę;
* tęsti sportavimą net suvokdamas jo žalą.

Sisteminė apžvalga, analizavusi 17 tyrimų, išskyrė būtent tokius požymius kaip: didėjantis treniruočių kiekis, neigiama emocinė būsena, nesugebėjimas sumažinti krūvio, nuolatinis susirūpinimas sportu, sportas kaip įveikos mechanizmas, treniravimasis nepaisant ligos ar traumos ir pavojaus artimiems santykiams.

Kas atskirti sportą kaip rezultatų siekimą ar sveikatinimą nuo savęs žalojimo?

„Daugiau kaip X val. per dieną“ nelaikomas universaliu diagnostiniu kriterijumi. Pats treniruočių kiekis neatskiria sveiko didelio meistriškumo sportininko nuo kompulsyvaus sportavimo; svarbesni yra kontrolės praradimas, funkcinės pasekmės, tęstinumas nepaisant žalos ir psichologinė priklausomybė nuo elgesio.

Klausti reikia ne kiek tu sportuoji ar kokias traumas turi, bet: Kas nutinka tavo viduje, kai negali sportuoti?

Tai gali būti stresas, nerimas, kūno vaizdo problemos, perfekcionizmas, kontrolės poreikis, santykių sunkumai ar kitos emocinės patirtys.

Tačiau čia svarbu nepadaryti kitos klaidos: ne kiekvienas kad ir labai daug sportuojantis žmogus kažko „vengia“ ar bando paslėpti.

2023 m. apžvalga pabrėžia, kad reikia atskirti pirminę probleminę treniravimosi formą nuo antrinės, ypač kai kompulsyvus sportavimas yra susijęs su valgymo ar kūno vaizdo sutrikimais.

O kas vyksta smegenyse?
Ilgą laiką buvo populiari labai paprasta teorija: intensyvus sportas → endorfinai → euforija → priklausomybė.

Tačiau šiandien žinome, kad tai gerokai sudėtingiau.
Fizinio krūvio metu keičiasi endogeninių opioidų ir endokanabinoidų sistemos, o endokanabinoidai yra svarbūs atlygio, streso ir emocijų reguliacijai. Žmogaus tyrimai rodo, kad vadinamasis runner's high nėra paaiškinamas vien endorfinais.

Sportas gali tapti stipria natūralaus atlygio ir emocijų reguliacijos sistema. Ir tai visiškai ok. Problema tampa tada, kai treniruotė tampa pagrindiniu būdu reguliuoti emocinę būseną ir savivertę, o jos nebuvimas gali būti išgyvenamas kaip itin nemalonus, sunkiai ištveriamas dalykas.

Kada sportas pradeda kenkti? Iš tiesų ne tada kai gaunat traumą (galima ir tiesiog ją gauti :)).

Ir ne tada, kai žmogus sportuoja LABAI daug.

Problema prasideda tada, kai prarandama kontrolė ir atsiranda neadekvati kaina.
Pavyzdžiui:
trauma → „vis tiek bėgsiu“
liga → „negaliu praleisti treniruotės“
TIKRAI svarbūs šeimos reikalai → „neturiu laiko, turiu treniruotis“
darbas → „treniruotė svarbiau“
poilsis → „jaučiu kaltę, kad šiandien nieko nedariau“
maistas → „turiu sudeginti suvalgytas kalorijas“

Būtent todėl ypač svarbu atskirti aukštą atsidavimą nuo patologinės kompulsijos. 2026 m. apžvalga pabrėžia, kad dabartiniai klausimynai kartais klaidingai „patologizuoja“ labai atsidavusius sportininkus, nes ne visada atskiria sveiką aistrą nuo realaus funkcijos sutrikimo.

Ir dar viena labai svarbi rizika sportininkams, ypač moterims! TRENERIAI, suptantu, kad tokio ilgio tekstų FB niekas neskaito, bet maža ką… 🙂

Didelis treniruočių kiekis kartu su nepakankamu energijos prieinamumu, ypač galioja ištvermės sportininkėms bei toms, kur svarbu mažas kūno svoris ar mažas riebalų kiekis, gali prisidėti prie RED-S (Relative Energy Deficiency in Sport).
Tai jau nebe vien psichologinė problema - paveikiama metabolinė, hormoninė, reprodukcinė, kaulų, imuninė, kardio bei kraujagyslių ir psichologinė funkcija. O ateityje laukia rimti sveikatos sutrikimai.

Todėl traumos, stresiniai lūžiai ir kaulų mineralinio tankio mažėjimas, perkrovos išprovokuota osteoporozė nėra tiesiog paprasta „priklausomybės nuo sporto“ pasekmė. Jie gali atsirasti ir dėl per didelio krūvio, nepakankamo atsistatymo ir ypač mažo energijos prieinamumo - nesubalansuotos treniruočių programos bei spaudimo sportininkui mažinti kūno svorį!

Koks galimas šios priklausomybės gydymas?

Nėra vieno standartizuoto, aukšto lygio įrodymais pagrįsto „exercise addiction gydymo protokolo“. Dažniausiai nagrinėjami kognityvinės elgesio terapijos, motyvacinio interviu, psichoedukacijos ir emocijų reguliacijos metodai, ypač kai kompulsyvus sportavimas susijęs su valgymo sutrikimais arba atsiranda RED-S simptomai.

Tikslas nėra atimti iš žmogaus sportą. Tikslas yra padėti jam vėl pasirinkti sportą, o ne būti jo valdomam.

O kaip Jūsų aplinkoje? Ar teko susidurti su, tikėtina, priklausomais žmonėmis? O gal surezonavo patiems? O gal su trenerių nekompetencija?

Priklausomybės ir sveikata.

Kadangi ryt atsiskaitymas, šis tas įdomaus ir jums 🙂

Tyrimais įrodyta, kad asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais, rūkantys, lošiantys, užsiimantys kai kuriuo ekstremaliu pavojingu sportu, slaptais arba pavojingais seksualiniais santykiais (s**o vakarėliai ir pan.), siekiantys itin aštrių pojūčių, turi žemesnį monoaminooksidazės (MAO) lygį (Zuckerman, 2007; Trimpop, 1994).

MAO funkcija – neurotransmiterių reguliacija ir jų balanso išlaikymas. Išskiriamos dvi MAO formos – A ir B. MAO-B sumažėjęs kiekis yra susijęs su aštrių pojūčių siekiu ir rizikavimu, nes reguliuoja dopaminą.

Jeigu paprastai tariant, žmogui, kad jis jaustųsi “gerai”, neužtenka vien tik pasitenkinti įprastais santykiais ar kasdieniais “maloniais” dalykais. Realiai žmogus jaučiasi prastai be stipresnės stimuliacijos. Todėl, apeliuojant į moralę ar gąsdinimais, kažin ar kažką pasieksite. Galima bandyti išmainyti “blogesnį” stimulą į “geresnį”. Pvz priklausomybę nuo alko keisti į alpinizmą 😀.

Pagal šį modelį didesnis pojūčių siekimas reiškia didesnį poreikį naujoms, intensyvioms ir stimuliuojančioms patirtims. Todėl įprasto stimuliacijos lygio kai kuriems žmonėms gali nepakakti subjektyviam susijaudinimo ar atlygio pojūčiui, ir jie gali ieškoti stipresnių stimulų.

Turire klausimų ar norite pasidalinti savo patirtimi apie priklausomybes? Rašykite komentaruose!

O jeigu turite problemų su priklausomybėmis - susisiekite, galime pabandyti Jums padėti!