Vizažistė Monika Rentelė

Kiek valandų dirbate per dieną? Arba kiek maksimaliai priimate klientų?

Labai dažnai sulaukiu įdomesnių žvilgsnių ar komentarų kai pasakau, jog per šeštadienį maksimaliai priimu TIK 5 klientes makiažams.

Visi turime skirtingus energijos skirstymo prioritetus. Turime skirtingas ribas kuomet jaučiamės pavargę ir nebepajėgūs savo darbo atlikti kokybiškai. Mano riba yra 5 makiažai.

Kodėl? Todėl kad visi 5 makiažai yra atlikti maksimaliai kokybiškai, švariai ir gražiai. Visos 5 klientės gauna vienodai gerai atliktą paslaugą. Gal ir galėčiau spausti save priimti ir 6-tą, ir 7-tą, ir gal net 8-tą klientę. Tačiau per 8 darbo metus jau išmokau savo kūno ribas. Nenoriu priimti daugiau klienčių, nei galiu fiziškai, nes žinau, kad aš nebūsiu patenkinta savo teikiamos paslaugos kokybe.

Noriu atkreipti dėmesį, kad tai visiškai nereiškia, kad visi mes turime dirbti su tokiais pačiais kiekiais makiažų. Pažįstu meistrų, kurie gali atlikti 10 makiažų per dieną ir visi jie bus puikiai atlikti. Kiekvienas asmeniškai turime įsivertinti ir nuspręsti savo komfortą darbe. Juk dirbame „ant savęs“, tad ir tokius sprendimus turime priimti patys.

Saugokime ir mylėkime save 🙏🫶
👸
📸

Šiandien noriu su jumis pasikalbėti apie perdegimą. Nes jau kuris laikas planuoju, galvoju, dėlioju kaip čia sugrįžti prie savo socialinių tinklų. Bet nieko nevyksta, o nevyksta dėl labai paprastos priežasties: aš nenoriu.

Ir tik prieš kelias dienas pradėjau giliau analizuoti kodėl aš nenoriu. Pirmiausia, jaučiu didžiulį nerimą. Neapsakomą nerimą. Pradėjo mano vaikas lankyti darželį, pirmos dienos praėjo tiesiog puikiai, tada nedidelė vaikiška liga, tada kelios labai įtemptos dienos darželyje, vėl sloga. Prasidėjo tikroji adaptacija. Ir nors žinau, kad mano vaikui ten smagu ir gera, ryte atsikėlęs jis skuba rengtis ir važiuoti į daržiuką, tačiau nerimas niekur nedingsta.

O kai mes jaučiame nerimą, baimę, stresą tikrai nesinori nieko kurti ar dalintis savo kūriniais. Skaudi asmeninė patirtis su nevaldomu darboholizmu ir perdegimu leido išmokti nebespausti savęs kai nenori arba tingi. Nes tinginystė nėra yda, ji būna pirmas kūno signalas sustoti ir pailsėti. Išmokus laiku tai pastebėti galima ne tik išvengti perdegimo, bet ir puikiai suvaldyti poilsio ir darbo balansą.

Darželio adaptacija tik dar vienas etapas vaiko auginimo kelionėje. Ir tai praeis. O kol kas stengiuosi skirti daugiau dėmesio savo kūnui ir mintis.

Beje, kad manęs nematote čia, visiškai nereiškia kad nedirbu. Foto iš nuostabaus ir įkvepiančio mados fotoprojekto “10 Ji istorijų” užkulisių.

Ribos.

Kaip dažnai mums patiems asmeniniame gyvenime būna sunku brėžti ribas sau, partneriui, tėvams, draugams, darbui ir t.t. O kaip ribos darbe? Ir ypatingai dirbant „sau“? Tikrai nesu kažkuo labai ypatinga, todėl ir su ribomis iki šiol kartais turiu problemų. I‘m only human.

Pamenate, visai neseniai kalbėjau apie darboholizmą ir pažadą sau nebegrįžti į beprotišką darbo tempą, prie kurio buvau pripratusi anksčiau? Galiu pasakyti, kad visai neblogai sekasi pildyti pažadą ir tikslingiau planuotis savo laiką.

Kad nebegrįžčiau ten, iš kur išlindau, privalėjau išmokti brėžti ribas darbui ir klientams. Nebedirbu ankstyvais rytais, bent iki 7val. Nebevažiuoju pas klientus į namus. Per dieną priimu max 3-4 klientes. Ir dar daug įvairiausių ribų, tokių kaip, pertraukos, pietūs ir t.t. Jos šiandien man padeda laikytis šio pažado. Tiesa, tikrai ne visada man pavyksta laikytis šių ribų arba kitaip, darbo taisyklių. Nes juk visos taisyklės turi išimčių.

Tačiau daug labiau vertinu ar verta man laužyti kažkokią savo taisyklę dėl vienos ar kitos priežasties. Dažnai primenu sau, kad viso pasaulio pinigų mes nei vienas neuždirbsim, tad tikrai neverta dėl to prarasti laiko su šeima ir poilsį.

Nebijokime brėžti ribų. Kad ir kaip sunku kartais būna tą padaryti. Ribos mums padeda pailsėti, susidėlioti prioritetus, išmoko planuoti laiką ir dėlioti tikslus. Jos reikalingos mums, kad galėtume gyventi kokybišką gyvenimą, turėti sveiką darbo ir laisvalaikio balansą. O svarbiausia, ribos padeda prioritetų sąraše pirmoje vietoje įsirašyti save.

Labai visiems mums to linkiu!

Kaip BŪTI komandos nariu?

Kartais tenka susidurti su vizažistais, kurie galvoja, kad jų darbas baigiasi tada kai modelis atsistoja prieš objektyvą. Tai žinokit ne, nebent yra taip sutarta: padažei ir išėjai.

Koks vizažisto darbas fotosesijos ar filmavimo metu? Viską stebėti. Būti ten, kur tavęs gali prireikti. Ir nebūti sulindus į telefoną.

Labai dažnai po fotosesijų aš neturiu kuo pasidalinti, nes tiesiog nuolat dirbau.
Stebėjau ar modelio veidas nepradėjo blizgėti. Patikėkit, fotografai to nepastebi, kol nepradeda retušuoti nuotraukos. Tam esame mes. Žiūrėjau ar pakanka dengimo: ant lūpų, akių, veido. Ar nereikia pablizginti ir pagrimuoti kūno. Ir t.t. ir pan.

Dažnai tenka prižiūrėti ir plaukus, jeigu nėra plaukų stilisto: pašukuoti, papurkšti plaukų lako ir pan. Yra tekę tvarkyti rūbų klostes, šildyti modelį kai vasaros kolekcijos fotosesija vyko ant stogo prie +9.

Didžioji dalis darbo tikrai būna atlikta prieš fotosesiją, bet ir fotosesijos metu yra ką veikti. Tie maži darbeliai stiprina ryšį su visa komanda, įgauni pasitikėjimo. Tai gali atnešti naujų klientų, nes tie kas tave rekomenduoja, yra tikri, kad savo darbą atliksi visu 120%.

Lyginamasis su kitais.

Kažkada kolegė storiuose kalbėjo apie lyginimąsi su kitais ir iš to kylančias savivertės problemas. Labai jai pritariu, turime lygintis tik su savo vakarykšte versija ir pasistengti šiandien būti šiek tiek geresne.

Bet lyginamasis yra sunki liga. Ir ji yra visur. Nuo vaikų auginimo iki namų dekoro ar švaros. Nuo kiemo žolės žalumo iki kepsninės dydžio. Nuo pažymių mokykloje iki profesinio kelio pasirinkimo.

Kai pradėjau dirbti su makiažais. Kai buvau dar visai visai pradedanti, kai dar padarydavau klaidų, kurių nelabai suprasdavau žiūrėdavau meistrų darbus. Meistrų, kurie šioje profesijoje dirbo 5, 10 ar net 15 metų ir pykdavau ant savęs, kad man taip neišeina. Kad nesugebu pravesti pravedimų vienodai ant abiejų akių. Kad tuos pravedimus reikia vis taisyti ir taisyti. Kad nesuprantu kaip gražiai išsklaidyti šešėlius. Galėčiau vardinti ir vardinti. Nes kiekvieną dieną praleisdavau toje pelkėje bardama save, kokia aš negabi ir kaip nieko nemoku ir nesuprantu.

Tada sugalvojau, kad turiu praeiti dar vienus bazinius kursus. Vėliau sugalvojau išmėginti savo jėgas čempionate. Ir tai buvo vaistai mano ligai.

Ruošdamasi čempionatui nežinojau kas jame dalyvaus. Kokius makiažus rodys kiti dalyviai, kaip atrodys jų modeliai. Žinojau tik kaip man sekėsi vakar. Ir kad šiandien turiu padaryti geriau, jeigu noriu laimėti. Ir taip kiekvieną dieną iki čempionato ir iki pat šiandien.

Šiandien tikrai pasižiūriu kitų meistrų darbų. Bet su kitą intencija. Pasižiūriu ir pagalvoju “wow, kaip gražiai!” ir tai tampa įkvėpimu pačiai sukurti kažką tokio pat wow.

Darboholizmas.

Ką apie tai galvoji? Gerai tai ar nelabai? Naudinga? Padiskutuokime.

Esu darboholikė. Na gal tiksliau, buvau darboholikė. Dirbdavau labai daug. Iki visiško perdegimo ir išsekimo. Vasarą tikrai būdavo etapų kai dirbdavau visiškai be jokių išeiginių savaitėmis, kartais ir mėnesiais. Pasibaigus vasaros sezonui būdavau tokia pervargus, kad vyrui vis sakydavau, kad nebenoriu dirbti šio darbo. Žinoma, kelias dienas pagulėjusi, gerai išsimiegojusi, kelias savaites rankose nelaikius šepetėlių grįždavau „į save“ ir į darbus šiek tiek sulėtėjusiu tempu.

Kai pastojau, puikiai supratau, kad turiu mažinti savo apsukas. Tačiau priimti sprendimą ir pradėti realiai jį vykdyti buvo labai sunku. Juk savo vertę mokėjau matuoti tik pagal nudirbtų darbų kiekį. Ir išvis, kas čia per nesąmonė „mažiau darbų“, kai jaučiuosi puikiai, esu sveika ir beibis pilve auga puikiai?

Bet atėjo 7, o vėliau ir 8 nėštumo mėnuo ir tikrai pajutau, kad mano kūnas kitoks. Jam reikia daug daugiau poilsio, daug lėtesnio tempo. Nors laisvadieniai vis vien buvo retoki svečiai, tačiau klientų skaičius susitraukė iki 2-3 per dieną. Jeigu dirbdavau projektuose, nebepasilikdavau iki pat galo. Pabūdavau porą valandų ir namo, ilsėtis.

Pripratusi prie naujo, gerokai lėtesnio tempo pastebėjau, kad jaučiuosi geriau. Nebėra perdegimo, kiekvieną kartą džiaugiuosi galėdama dirbti. Susitraukusios vietos pritraukė moteris, kurios be galo norėjo mano šepetėlių prisilietimo. Jos ateidavo jau laimingos, atsisėdusios į kėdę ištardavo tuos stebuklingus žodžius, kuriuos nori išgirsti kiekvienas meistras: aš jumis pasitikiu, padarykite, kad būtų gražu. Tiesiog muzika mano ausims.

Pasaka, ne darbas. Visą likusį darbo laiką skraidžiau kaip ant sparnų. Spėjau ir padirbti, ir pailsėti, ir vasara pasidžiaugti.
Tyliai sau pažadėjau, kad nebegrįšiu į tą beprotišką ritmą. Kaip manote, kaip man tai sekasi?

Visada buvau labai konkurencinga: mokykloje, universitete, visuose darbuose, kuriuos dirbau. Norėjau būti pati geriausia ir niekada nedalinau jokių patarimų kaip tokia tapti.

Pradėjusi dirbti vizažiste kurį laiką viskas buvo taip pat. Tačiau po truputį įgyjant vis daugiau žinių, patirties ir įgūdžių supratau, kad tik kartu mes galime būti stipresni. Ir tikrai nereikia bijoti pasidalinti patirtimi ar žiniomis. Aš dėl to netampu mažiau gabi ar mažiau žinanti.

Priešingai.

Mokausi kartu su savo mokinėmis. Kaip kuo aiškiau paaiškinti, kaip parodyti ir kaip patarti, kaip sudėlioti mokymų programą. Kad kiekviena sau pasiimtų maksimumą.

Ir sutinku su šiais žodžiais: kažkada norėjau tik konkuruoti ir laimėti. Šiandien noriu palaikyti ir paskatinti visas mus judėti, tobulėti, padaryti kažką apie ką seniai svajojame.

Šiandien tai labai svarbu. Todėl dairausi į moteris, kurios mane įkvepia. Ir rašau joms žinutes, dėkoju, kad dalinasi savo patirtimi ar žiniomis, dėkoju, kad įkvepia mane tobulėti, svajoti, mokytis ar planuoti.

Taip atėjau į suburtą VIP klubą Vilniuje. Susitinkam, dažom, kalbam, fotografuojam, filmuojam ir visaip kaip viena kitą palaikome. Kaune taip pat pradėjome burti panašius workshop'us, kur įtraukiame ir mokines ir dėstytojas.

Dalinkimės geromis emocijomis, palaikykime viena kitą. Kartu mes galime labai daug!

Toliau kalbant apie fotografus. Kitas labai svarbus niuansas renkantis fotografą darbui ar netgi komandai. Jūsų „suderinamumas“. Gal ir juokingai skamba, tačiau tikrai puikiai sutariam ne su visais žmonėmis. Ne su visais išeina lengvai susikalbėti ir suprasti kokie yra norai. Ir tai yra visiškai normalu!

Aš tai vadinu „susivaibinimu“. Tikrai užtenka padirbėti vieną kartą, kad suprastum, jog su šiuo žmogumi tau sunku dirbti. Aš dievinu, kai sutampa kūrybinės energijos. Tada gimsta išties nuostabūs darbai! Ir susikalbėti užtrunka kokias dvi minutes.

Jeigu jaučiat, kad sudėtinga, kad fotografas nesupranta apie ką jūs kalbat arba atvirkščiai – nedirbkite daugiau. Kad ir koks topinis fotografas tai bebūtų. Jūs nesijausite maksimaliai gerai, o tai tikrai atsispindės jūsų darbuose.

Kai tik pradėjau daryti makiažus, juos nemokamai darydavau praktiškai kiekvienam fotografui. Ko aš iš to išmokau? Ne visi moka padaryti kokybišką portretą. Gautą nuotrauką ne visada norėdavosi viešinti dėl retušavimo kokybės. Yra ir tokių variantų, kad nuotraukų tiesiog negavau.

Patirtis tikrai skaudi ir nesmagi. Todėl dabar esu ypatingai išranki barteriniams darbams. Atvirai, taip dirbu tik su savo kolegomis fotografais, todėl kad esu tikra jog nuotraukas gausiu ir tikrai galėsiu jas viešinti. Nesu uždara kitų pasiūlymams, tiesiog šiandien renkuosi labai atsakingai.

Gal turite ką pridėti? Galbūt kažko nepaminėjau? Pasidalinkite savo patirtimi.

Kaip išsirinkti su kokiais fotografais dirbti?

Fotografai turbūt vienas svarbiausių kontaktų, kuris gali jums ne tik atnešti pajamų, bet ir naujų klientų. Čia, kaip ir visur galioja taisyklė: mokytis iš savo klaidų. O kad jums reikėtų jų padaryti mažiau, pasidalinsiu savo patirtimi.

Šiandien nuolatos dirbu su trim fotografais. Jų stiliai labai skirtingi, tačiau puikiai moku prisitaikyti prie jų lūkesčių. Bet iki čia nuėjau tikrai tolimą kelią. Taigi, kaip išsirinkti fotografą, su kuriuo galėsite nuolat bendradarbiauti?

Pirmiausia reikėtų atkreipti į fotografo darbo stilių. Kokie jo kadrai? Ką ir kaip jis dažniausiai fotografuoja? Jokia paslaptis, kad kiekvienas fotografas turi sau artimą stilių. Jeigu jis fotografuoja peizažus ar interjerus, vargu ar mokės padaryti tobulą „beauty“ kadrą. Jeigu jo darbuose daugiau matome fotografuojamus žmonės visu ūgiu arba labai dažnai naudojama juoda/balta filtrą, labai gerai pagalvokite ar turėsite ką panaudoti iš fotosesijos?

Kaip manote, kas dar svarbu ieškantis fotografo bendriems darbams?

Kas jus įkvepia?🧚‍♀️

Visada galvojau, kad įkvėpimo reikia ieškoti vizualiniam mene: fotografijoje, tapyboje. Galvojau, kad įkvėpimą galima rasti teatre, koncerte gal netgi ir kino salėje.

Tačiau pandemija ir pusmetis namuose su vaiku leido suprasti, kad mane įkvepia kiti žmonės.

Pradėjau stebėti kokius ir kieno rašytus tekstus skaitau, kokio žmogaus laukiu naujo posto Instagrame ar video Youtube. Kokius jausmus man tai kelia. Supratau, kad kiti žmonės savo kūryba, savo istorijomis, svajonėmis ir patirtimis mane visada įkvepia.

Mane įkvepia ir mano klientės. Nuo nagų meistrės iki mokslininkės ar profesionalios muzikantės.
Mano kolegos, kartu dirbantys salone.
Mano mokinės. Iš kurių aš mokausi lygiai taip pat, kaip jos mokosi iš manęs.

Įkvepiančio šventinio pirmadienio!