BÁLTA

Praeitais metais šią dieną dar tik laukiau tavęs, bandydama įsivaizduoti, koks tu būsi ir kokia būsiu aš. Tiek daug laukimo, tiek daug tyliai augančios meilės ir ramybės. Gegužės mėnuo man visuomet buvo ypatingas, bet tuomet jį padarei dar svarbesniu – pirmą kartą pajutau tavo judesius. Ir tada prasidėjo gražiausi mūsų pokalbiai. Nors buvai toks mažas, dar nematomas, bet jau toks tikras, jaučiamas ir be galo mylimas.

Šiais metais viskas kitaip.
Šiais metais aš jau laikau tave savo rankose.
Tomis dienomis, kai atrodo, kad net mano pačios kūnas mane išbando. Kai abejonės tyliai ateina – ar tikrai viską darau gerai? Net ir tuomet niekas nesikeičia – tu vis tiek esi mano glėbyje, ir tame mažame, tyliame momente viskas įgauna prasmę. Praeitais metais dar tik laukiau šio jausmo, o šiandien aš jame gyvenu. Ne visada lengvai. Ne visada tobulai. Bet su tikrumu ir besąlygine meile. Nepaisant visko – tai gražiausias, giliausias ir tikriausias jausmas, kokį tik galima patirti. Tu manyje pažadinai dar vieną mano versiją – mamą. Ačiū tau už tai, mano brangus sūnau.💙🌏🧸

Dabar žinau tai, ko neįmanoma iki galo suprasti ar numatyti iš anksto. Motinystės neįmanoma nupasakoti žodžiais. Jos neįmanoma paaiškinti, jai pasiruošti ar „įsivaizduoti“. Ją galima tik patirti ir išjausti. Kiekvienai mamai ji skirtinga. Kažkam lengva kaip pienės pūkas, kažkam kupina bemiegių naktų ir tamsesnių dienų. Kažkam tai lyg amerikietiški kalneliai… Ir nors ta sunkesnė, daugiau kantrybės reikalaujanti pusė dažnai lieka nematoma, visos mamos žino, kad verta.

Tą akimirką, kai laikau savo kūdikį, jaučiu, kad atsirado tai, kas yra daugiau nei aš pati. Tai, dėl ko natūraliai atiduodu save visą, net nesvarstydama. Ir kartu – koks visa tai stebuklas. Ne didvyriškumo prasme. Kai kūnas sukuria, išnešioja, pagimdo gyvybę, o tada augina žmogų. Žmogų, kuris nurimsta glėbyje, nes mamos rankos tampa saugiausia vieta, balsas – ramybė, o buvimas – visas pasaulis.

Ir visa tai apipinta kasdienybėje, dienose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodos. Maitinimai, migdymai, perrenginėjimai, žaidimai, pasivaikščiojimai, vėl migdymai… Tas pats ratas, kuris sukasi ir sukasi. Ir kartais gali pasirodyti, kad nieko ypatingo nevyksta. Kad aš, kaip mama, nieko ypatingo nedarau.

Bet iš tikrųjų vyksta labai daug.

Nes mama per vieną dieną padaro tiek, kiek niekas nemato. Ji ne tik rūpinasi – ji jaučia, stebi, saugo, numato. Ji nuolat yra „čia“. Ji augina žmogų. Tai buvimas be pertraukų. Be aiškios pradžios ir pabaigos.

Svarbu suprasti, kad vaikams nereikia tobulų mamų. Nes mamos ir taip tobulos su visais savo netobulumais. Ir kai nustojame save lyginti su kitomis, spausti save iki maksimumo, kai suprantame, kad esame pakankamos – tuomet įvyksta magija, viskas nurimsta. O kai rami ir laiminga mama – rami ir laiminga aplinka.

Su Mamos diena. Už mus – ypatingas.🌼🩷