Ieva Jakūbauskė - Makeup Artist

Žodžiai yra energija! Nebijokit pasakyti… būna, kitą kart tik to žmogui ir reikia, 2 sakinių, kad prisimintų, jog jo darbas yra prasmingas.

KLAUSIMAS:

Ar žinot, kokio dalyko dėstytoja esu? 😁 Paspėliojam!

Jeigu galėtum pasirinkti tik vieną veiklą, kuri liktų su tavimi visą gyvenimą – kas tai būtų? 👀

Aš vis periodiškai apie tai pagalvoju, nes turiu labai ryškų pavyzdį savo gyvenime.

Mano mama yra akordeono specialybės mokytoja muzikos mokykloje. Ji pradirbo 50 metų. Ir man tai vienu metu yra žavu… ir visiškai nesuvokiama. Kaip gali taip ilgai daryti vieną dalyką ir nenusibosti?

O gal nusibodo? Tik iš to, ką mačiau aš, atrodė, kad jos aistra niekada iki galo neužgeso. Ji vis tiek turėjo tą vidinę ugnį. Ir dabar ją turi nors jau mėgaujasi senjorės gyvenimu.

O aš… tarsi priešingai. Mano ugnis tokia linkusi išplisti ir i kitus laukus 🫣 Norisi visko. Norisi išbandyti, pabūti, patirti, pasimatuoti skirtingus gyvenimus. Ir atrodo – daug kas sekasi.
Bet tuo pačiu tai pradeda varginti. Kartais net blaško taip, kad pagaunu save galvojant: pala, gal jau gana switchinti?

Ir netrukus vėl ateina kita mintis 😁Gal čia koks sutrikimas?🧐🫣
…juk gyvenimas tik vienas… taip norisi jame save išmėginti.
Tai aš iki galo nežinau, kuris variantas „teisingesnis“:
ar tas, kur giliai įsišakniji viename dalyke… 🌱
ar tas, kur leidi sau būti visur, kol randi savo… 🌊

Kviečiu pasidalinti komentare savo požiūriu 🤗

Iš tų kuklesnių aš drąsiausia.

Vaikystėje nelankiau darželio. Augau saugioje, jaukioje šeimos aplinkoje, bet kieme buvo daug vaikų, tad socializacijos netrūko.

Mano mama mokytoja. Ji namuose paruošė mane pirmai klasei taip, kad daugiau nei pusmetį mokykloj nebuvo ką veikti. Mokytoja dažnai girdavo mane prieš visą klasę, o per susirinkimus tėvams rodydavo mano dailyraštį ir diktantus. Ta pati mokytoja mane apibūdindavo: “tyli, kaip pelytė, bet darbai garsūs”. Galima suprasti, kad mokyklos suole buvau patogus vaikas, ko anaiptol negalėjo pasakyti mano tėvai apie elgseną namuose 🤣

Natūralu, aplinkoje, kurioje mes jaučiamės saugiai, būname absoliučiai savimi. Bet ką aš noriu pasakyti, jog būti ta pelyte aš visai nenorėjau. Todėl nusprendžiau išmokti drąsos.

Kaip manot, ar man pavyko?

EN
Of the more modest ones, I am the boldest.
As a child, I didn’t attend kindergarten. I grew up in a safe, cozy family environment, but there were many children in the neighborhood, so I never lacked socialization.
My mother is a teacher. At home, she prepared me for first grade so well that for more than half a year at school there was nothing for me to do. The teacher often praised me in front of the whole class, and during parent meetings she would show my handwriting and dictations. That same teacher described me as: “quiet as a little mouse, but with loud results.” It’s easy to understand that at my school desk I was a convenient child—something my parents absolutely could not have said about my behavior at home 🤣
Naturally, in environments where we feel safe, we are completely ourselves. But what I want to say is that I didn’t want to be that little mouse at all. So I decided to learn courage.

What do you think — did I make it?

Photo by