Vladlena Ulskiene Storytelling

Ir traukia gi mane ta niūruma,
Ir sprukti nuo jos noris...
O gal yra ji manyje,
Kaip koks priaugtas svoris?

Ar ją išvaikščioti galiu,
O gal jau reikia bėgti?
Palikus pėdsakus sniege,
O visa kita – slėpti...

Mėnulis nešviečia.
Ir ką?
Ir žvaigždės – seniai mirę.
Yra many ta niūruma.
Mane dėl jos net tyrė.

Kokia yra šito prasmė,
Ar ji išvis ją turi?
Ir kam tuos randus vėl apšvies
Ta saulė tam mėnuliui?

Nėra bangos tiek didelės,
Kad ją kada išplautų,
Ar dozės vitamino D,
Kad visko nesumautų...

Ir tūno kartais ji kampe.
O kitą kartą šoka
Ant stalo vidurio. Girta.
Lyg jai už tai kas moka.

Ach, traukia mus ta niūruma...
Bet sprukti nuo jos noris.
Ir kaip atskirti, kur esi –
Kritimas tai ar šuolis...

– Jei galėtum įgyti vieną supergalią, kokia ji būtų? – šiandien pasiteiravau savo vyro skambučio metu, kol sukau ratus Klaipėdos gatvėmis.

– Tai... jėgos! Cha cha cha...

Vyrai...

Juk galėtų užsinorėti skraidyti.
Skaityti mintis.
Gal net suprasti, ko nori moteris.

Bet ne...

Jis nori jėgos, kaip Halkas.

Ir kam jinai jam išvis?...

– O Tu? Ką Tu rinktumeisi? – staiga pertraukė mano suglumusių minčių eigą sutuoktinis.

– Ai, o aš tai norėčiau orientacijos. Aš tiesiog noriu orientacijos! Žinai, žinoti, kur dabar esu. Kas, galimai, yra gatvėje už kampo. Ir šiaip – galėti nuvažiuoti kažkur be navigacijos.

– Cha cha cha... orientacijos!? – apsimetė nustebęs.

– Nu jo, Tau juokinga. O man tai taip pat nerealu – kaip matyti kiaurai sienas! – atsidusau.

Kai prisipažįstu, kad mano orientacija neįgali – dauguma pagalvoja, kad tiesiog perdedu.
Nu tipo. Kas neįsijungia navigacijos kartas nuo karto, šen bei ten? Na, taip.
Bet ne ten, kur gyveni eilę metų ir lankaisi bemaž kasdien.

O dar, mano visiškas košmaras, kai kas nors ima detaliai pasakoti, kaip nuvykti į kokį objektą ar adresą – žodžiu!
Ir, Dievas mato, aš iš visų jėgų įsitempiu, mėgindama įsivaizduoti gatves iš viršaus ar kaip Jūs ten, orientuoti žmonės, darote.
Bet – ničnieko.
Gatvės tiesiog susilieja.
Ir aš pasiduodu.
Bet apsimetėliškai linksiu, graužiama kaltės, nes jau seniai nebeklausau nuorodų, kurias taip nuoširdžiai man (tebe)dėsto pasakotojas.

Šiaip negaliu skųstis, Waze ir Google Maps leidžia jaustis pakankamai įgalia kasdienybės iššūkiuose.
Bet net ir turint šią, inovatyvią pagalbą, nuotykių pasitaiko.
Ypač, kai mėginu savo jėgomis rasti kelią ten, kur neranda net tam skirtos programėlės.

Nes aš savarankiška, nepriklausoma moteris.

Bet savarankiškos moterys irgi verkia.

Ir kada geresnis laikas kreiptis pagalbos, nei tuomet, kai privedi save iki nervinio išsekimo?

Ir nors, jausmas pralošus eilines orientacines varžybas SAU būna ne koks, žinojimas, kad mano vyras kompensavo tą trūkumėlį su kaupu – atperka visas mano susideginusias nervų ląsteles išsyk.

Nes nėra nieko seksualesnio, nei būti išgelbėtai savo riterio. Tamsiausią savo proto valandą.
Tuo dar kartą įsitikinau šią žiemą automobiliui įklimpus pusnyje.

Kažkas ieško aštrių pojūčių intymiame gyvenime.
Kažkas eina pas porų terapeutą.
O aš susiveikiu problemų, kurias išspręsti galėtų tik mano vyras.

Kiekvienam savo, matyt.

Bet jei rimtai. Kurią supergalią pasirinktum Tu? 🙃

Pirmoji knyga, kurią pasiėmiau į mūsų "devintos valandos klubo" atidarymą – buvo apie rašymą.

Beje, autorė ją taip ir pavadino – "Apie rašymą".
Praktiškas pavadinimas leido man įtikėti, kad ir turinys bus toks pat.

Ir jis buvo...

Tiesiog neįvertinau, koks dramatiškas (kartais) gali būti praktiškumas:

"Neretai pasvarstau, ar rašytojams, kurie prasigeria, taip nutinka dėl to, kad jie susiduria su sunkumais rašydami, ar dėl to, kad jie nerašo.

Jie geria ne dėl to, kad yra rašytojai. Jie geria, nes yra rašytojai, kurie nerašo."

– Natalie Goldberg

Tyla.
Mikrotrauma.
Mini integracija.
Veržlus. Minčių. Srautas.

Kas gali būti liūdniau už nerašantį rašytoją?
Už teptukus sudėjusį dailininką?
Užgesusį šokėją?
Ar nutilusį muzikantą?

Ar aš ir esu tas "prasigėręs" rašytojas?

Ar rašytojas iš viso aš...?

– Tuk tuk. Sveiki. Ar yra kas namie?
– Taip, taip. Prašom.
– Klausimėlis čia toks iškilo, o kas Jūs čia tokia esat? Rašytoja ar ne visai?
– Visai.

Galėčiau ieškoti ir rasti įrodymų, kad...

Bet be aistros – visi mes tik prasigėrę rašytojai...
Visi iki vieno.

Mano Taisija kraupiai nemėgsta skaityti. Ant tiek kraupiai, kad galiu būti rami – nei šio, nei jokio kito mano įrašo ji tikrai neskaitys.

Nes skaitymas užknisa.

O mane užknisa tai, kad ji gali taip ir nepažinti, kokią gydančią galią gali turėti žodis.

Bausmės, moralai, skatinimai ir motyvacinės kalbos – tik varė mus abi į dar gilesnę neviltį, kurioje ji jautėsi nesuprasta, o aš – neišgirsta.

Dienos slinko. O neperskaitytų knygų sąrašas augo. Augo ir mano įtampa, kuri sekino mano jėgas greičiau, nei spėdavau ir vėl jas susirinkti.
Tad būta dienų, kai ir sąmoningai netikrinau sąskaitos, kurioje – žinojau – liūdi apvalus nulis puslapių.

Bet liko manyje dar kažkas sąmoningo – pamaniau – po to, kai mane timptelėjo ir trumpam į vietą pasodino viena mintis:

Ji yra vaikas.
Vaikas.

Ir kas, jei ne mama ir jos integruota navigacija, veikianti net ten, kur ryšio buvę net nėra, padės vaikui rasti kelią?

Jausmas, mikliai aktyvavęs „viską galiu“ režimą, nubloškė mane tiesiai į neuropsichologijos pasaulį. Pasaulį, kuriame kiekvienas „kodėl“ turi savo „dėl to“.

Todėl šį kartą susikišau savo įprastą maksimalizmą į… optimalios pozicijos zoną, funkcinio efektyvumo labui, ir nusitaikiau į tikslą nauju kampu.

Tiesą sakė F. Baconas: „Žinojimas – galia.“
Ir dabar kaip niekad – aš jaučiausi tikrai galinti.
Apie tai nė nesikuklindama bylojo ir mano povyza.

– Saulyte, ateik čia. Reikia pasikalbėti apie… skaitymą.

Saulytė įsitempė, bet prisėdo. Liūdnos akys tarytum maldavo nepradėti to, ką įprastai pradeda mamos.
Bet ar galima ją kaltinti – pamaniau. Jau seniai turėjau susivokti – spaudimu šios merginos nepaimsi.

– Mažute, noriu pasiūlyti tau kai ką naujo!
Dukra sukluso. Kankinės išraišką pakeitė smalsumas. Su krisleliu skepticizmo.

– Noriu pasakyti, kad buvau neteisi, bausdama tave. Ar reikalaudama skaityti daugiau už praleistas dienas. Noriu pradėti iš naujo. Kitaip. Drauge ir mažais žingsneliais.

– Ką turi omenyje? – jau visiškai pasimetusi paklausė.

– Siūlau tau įkurti devintos valandos klubą! – nusijuokiau. – Kiekvieną vakarą, devintą, tu ir aš sėsime skaityti pasirinktas knygas. 10 minučių. Tik 10! Jei kuri norės, galės tęsti. Bet aš niekuomet nereikalausiu skaityti tavęs ilgiau, jei to nenorėsi. Kaip manai, ar galėtume?

Jos akys sublizgėjo, o nugara išsitiesė:

– Taip, mamyte, man labai patinka ši mintis. 10 minučių tikrai ne daug.

– Be to, tai labai padėtų ir man. Pastaruoju metu taip dažnai klausau audioknygų, kad baigiu pamiršti, kaip skaityti tikras. O turiu tiek gerų, dar neskaitytų knygų, – įsijautusi tęsiau.

– Gerai, mamyte. O telefonas…

– Gali jį turėti! – pertraukiau ją. – Žinoma, naudojimo laikas išlieka tas pats!

– Ačiū, mamyte, kad taip stengiesi dėl manęs. Man labai patinka tavo ta nauja mintis. – Taisijos akys švytėjo. Ji– nebe kankinė. Nuo šiol ji – devintos valandos klubo narė. Ir tai – jau išdidi pozicija.

Eina devinta susitarimo diena. O man dar nė karto neteko priminti jai mūsų pokalbio. Maža to, ji su džiaugsmu paruošia mums skaitymo kampelį ir pakviečia mane pačią, kai užsimirštu.

P. S. 10 minučių per dieną – 1 valanda ir 10 minučių per savaitę. Apie 5 valandos per mėnesį. Ir beveik 60 valandų per metus. Gana įspūdinga, jei lyginti su apvaliu nuliu praeityje!

Tai linkėjimai visiems iš devintos valandos klubo!
🥹❤️🤗

– Tavo astraliniam kūne griūtis, – ramiai išdėstė Ingrida.
– Eterinis lygu saugos, lygu kaupia kažką. Na, o fizinis kenčia pasekmes, – konstatavo ji.

Toliau sekė ir kitų subtiliųjų kūnų analizė. Bet viskas, ką įstengiau girdėti, buvo:

„Trečiajame aukšte truputį nukraujavo astralas.
Užlietas eteris, gyvenantis aukštu žemiau, panikoje.
Atsakingasis veidas – bendrijos pirmininkas ir vienintelis su materialiu pasauliu ryšį turintis kūnas – iš pirmojo aukšto – rašo skundus tiesiai į septintąjį. Nes, na, visi supranta, kad pastarasis turi ryšių, realių ryšių. Bet vietoje pagalbos – tyla.
Mentalas nebūtų mentalas, jei nesinertų iš kailio. Bet naudos iš jo – maža.
Kazualas supranta – „pasėjęs rūgius, kviečių nepjausi“. Na, ar kažkaip taip. Tad per daug nesidrąsko.
Ir štai vienintelis aukštas, visuomet žinojęs viską, išskyrus tai, iš kur jis tą žino – šiuo metu tyli. Šeštasis aukštas tyli. Jis dar renkasi.“

– Laba diena, čia ChatGPT?
– Sveiki, kuo galiu padėti?
– Pas mus čia pastatas avarinės būklės...
– Ir vėl Tu... 🫩 Dabar žiūrėk: pamėgink miegoti daugiau nei 5 valandas. Be telefono. Pasivaikščiok ten, ką aš žinau. Ir dėl Dievo meilės – sumažink cukrų.
– Aha aha, bet o gali būti, kad čia magnetinės audros ar koks Saturno retrogreidas?
– 🤦‍♂️

Aš ir gėlynai – neturime nieko bendro. Tiek pat artima esu ir su šiltnamiais, ir daržais.

Nėra taip, kad jie man nepatiktų.

Tiesiog neturiu to šešto jausmo, kuris ištinka vos tik rankos priliečia žemę.

Bet man beprotiškai gražu stebėti tuos, kurie šią dovaną turi.

Mano anyta, pavyzdžiui.

Jos išpuoselėtas šiltnamis – gyva laboratorija. O ji ten – didis mokslininkas, pripažintas.
Vien pamatęs jos žieduose paskendusią orchidėją supranti, kad tai – jau visas mokslas. Arba magija. Arba ir viena, ir kita.

Ir jei su magija aš dar jaučiuosi turinti šansų šiame gyvenime, sodininkystė turėtų pareikalauti mažų mažiausiai kelių reinkarnacijų.

Ir jau kas kas – bet algoritmo dievas tai turėtų žinoti geriau nei bet kas kitas.

Tačiau visi dievai mėgsta pasijuokti, ir mano naujienų sraute atsidūrė įrašas, kuris buvo skirtas grupei, pasivadinusiai „Pakvaišusios dėl augalų“.
Ir aš net nenumanau, kas būtent patraukė mano dėmesį, nes nuotraukoje viso labo buvo pavaizduota krūvelė sumestų gėlių sėklų pakelių. Bet įrašą aš perskaičiau.

Perskaičiau du, o gal ir tris kartus.
Lyg ieškočiau jame tęsinio ar žodžių tarp eilučių.

Nes mano sąmonė tiesiog nepajėgė įveikti to staigaus emocinio šuolio, kuriam, to pati nenumanydama, mane pastūmėjo ta gėlių fėja.

Jos vizija – taip ji pati pasirašė – „paversti savo pievą bičių rojumi“.

Ir čia mano neuronai ėmė sproginėti, akys nušvito, o krūtinę užliejo šilumos banga.

Vaizdas, kuriame iš malonumo dūzgiančios bitutės tūpinėjo nuo vieno žiedo ant kito, visiškai užvaldė mano mintis.

Mano automobilio prietaisų skydelis rodė –6°. Besisukdamos be perstojo leidosi snaigės.

O mano mintyse staiga pražydo rugiagėlės, ramunės ir dar kažkokios bitinės facelijos, kuriomis papildyti žiedų įvairovę patarė kita komentavusi fėja.

Užsimerkiau.

Norėjau bent trumpam pamiršti, kad – vasaris.

Plaukų diena yra gera diena. Pašviesėja ne tik šaknys, bet ir mintys.

Kaip skaistykloje - pamaniau - tik maloniau.

Tad, sukaupusi visą savo sakralų nusiteikimą, patraukiau pas Silviją. Žmogų, kuriam patikiu savo šaknis ir mintis - jau daug metų.

Tik įėjus, pastebiu jos juodus Ugg'us. Pažvelgiu į savuosius. Kiek kitokie, bet irgi juodi. Toks jausmas, kad pastaruoju metu visi aplink avi tik Ugg'us. Nenuostabu, kai pagalvoji. Žiema šiemet - nesumeluota ir sezoniniu susidvejinimu aiškiai neserga. Viliuosi, kad ir pavasaris toks bus.
Nors, ką aš mėginu apgauti. Niekuo aš nesiviliu. Juk visi žino, kad kovas yra ne kas kitas, kaip nesantuokinis, ketvirtas žiemos vaikas.
Tad Ugg'us matyti teks dar ilgai.

O juk visai neseniai aš iš jų juokiausi. Tokie gremėzdiški, nerangūs. Na, vaikams gal ir tinka - patogūs, viską. Bet jau tikrai ne man. Aš gi moteris, ne meška!

Be to, mano dydžio vis tiek nebūna. Bent taip aš maniau. Kol vieną dieną, besiblaškydama po Akropolį, neišvydau jų vyriškos avalynės skyriuje.

Ant kiek komfortiški jie turi būti, kad palaužtų net vyrų ego - pamaniau. Nes, nu, sutikit, tikrai nėra paprasta atrodyti brutaliam, avint Ugg'us.

Tad pamačiusi solidaus dydžio juodo avikailio šlepetę - impulsyviai įkišau į ją ranką. Iš malonumo, nekontroliuojamai susiaurėjo ir truktelėjo mano dešinė akis.

Paskubomis nusispyriau seną batą ir įkišau koją į šlepetę, net nenuėjus nuo parduotuvės įėjimo, pro kurį ištisai slankiojo prekybos centro lankytojai.
Bet tai buvo nebesvarbu. Paprašiau antrosios šlepetės.

Stovėdama priešais veidrodį jutau, kaip pamažu estetikos pojūtis palieka mano apiblaususią iš malonumo sąmonę. O mano kojos net nebenori grįžti atgal į batus, kuriuos visą tą laiką maniau esant patogiais.

Iš paskutiniųjų mėginau įsivaizduoti bent vieną rūbų derinį, kuris bent kiek subalansuotų šį kambario deivės vaibelį, kuriuo jie taip dvelkė, bet viskas, apie ką tuo metu galėjau galvoti, buvo jų neįtikėtinai minkštas kailiukas.

Netrukus jau stovėjau savo namų koridoriuje, abejomis rankomis apglėbusi batų dėžę, lyg gatvėje rastą kačiuką, ir aiškinausi vyrui, kodėl man BŪTINAI reikėjo juos nusipirkti.

Šiandien išdidžiai trepsiu gatvėmis, įsispyrusi savo žieminėmis šlepetėmis, ir pritariančiai linksiu, pamačiusi brolį ar seserį iš tos pačios parapijos. Mat dabar jau suprantu, kad žmogus su komfortiška avalyne - vienareikšmiškai taikus žmogus.

Elegantiškais pabūsime pavasarį, kol į tikėjimą negrįš šlepetės per pirštą, žinoma.
🤗

Užvakar mačiau reelsą instagrame: putli, ne didelio ūgio, bet daili moteris bėgo paplūdimiu. Ne itin grakščiai, turiu pasakyti. Bet kažkas joje vis tik sužadino manyje gilų ilgesį.
Ji bėgo lyg mažas, nerangus, bet vienareikšmiškai mielas pingvinas. Ir, rodės, tuoj šoks į jūrą ir nuplauks kažkur ten, toli, savo pingviniškais reikalais.
Nepaisant ne itin plačios judesių amplitudės, ji bėgo gan laisvai, kartas nuo karto apsisukdama vietoje, kaip koks auksaspalvis retriveris. Ir tai neabejotinai suteikė jai ekstra žavesio.
Scena baigėsi.
Bet klausimai mano galvoje – tik prasidėjo.
Visų pirma, kaip kažkas, kas neatrodo kaip instagraminis fitneso modelis, gali taip pasitikinčiai pozuoti tūkstančiams akių socialiniuose tinkluose?
Negalėjau iki galo suprasti ir to, ar ją dėl to teisiu, ar žaviuosi, ar pavydžiu.
Aišku buvo viena – tai mane užkabino, ir tam tikrai buvo priežastis.
Priežastis, kuri niekaip nebuvo susijusi su pastarojo video heroje.
Priežastis, įvėlusi mane į vidinių konfliktų ir savianalizės virtinę.
Mąsčiau apie kelias sutiktas moteris, kurių grožis užgniauždavo kvapą visiems aplink, bet nė kiek neįkvėpė jų pačių.
Vis dar sunku patikėti, bet jos išties nebuvo laimingesnės už kitas, žemiškiau atrodančias savo seseris.
O kartais – ir visiškai netekusios bet kokio džiaugsmo iš savęs.
Su protingomis ledi – dar liūdniau.
Gan anksti supratau – laimė neišmatuojama nei raumenų kilogramais, nei hialurono mililitrais, nei aukštojo mokslo laipsniais.
Bet jei laimė yra rezultatas – neišvengiamai turi egzistuoti ir veiksmas jam sukelti.
Tad kas yra ta nežemiška jėga, kuri pažeria burtus, užliejančius raukšleles nepaaiškinamu švytėjimu, o putlų glėbį – jaukumu?
Kokio lygio alchemikas turi būti, kad paverstų aukštą IQ endorfinais?
Ir kur, po velnių, paslėptas sakralusis fakelas, pašvęstas uždegti net tuščiausias akis, nenupjaustant vokų?
Mąsčiau ilgiau, nei norėjau. Ir jaučiau daugiau, nei supratau.
Bet mentalinė audra ėmė rimti.
Nuovargis paėmė viršų.
Ir netikėtai prisiminiau kai ką, ką iš pirmo žvilgsnio būtų tikrai sunku susieti su scena, nuo kurios viskas prasidėjo.
Prieš akis man iškilo senuolis iš rajono, kuriame gyvenu.
Matau jį kaskart pravažiuodama. Lyjant ar sningant.
Slenkant plikledžiu, klampojant per putrą ar pakaušį kaitinant aitriai saulei – jis juda savo ritmu kiekvieną mielą dieną.
Nesvarbu, kelintą kartą jį matau – kaskart susigūžiu iš gėdos, kuri kyla iš didžiulės pagarbos jam ir jo neįtikėtinam užsispyrimui.
Mėginu jam linktelti, nedrąsiai šypteliu.
Bet jo veidas visuomet toks pat – be emocijų.
Galbūt jis jau net neprimato, kad jam linksiu, mat jo judesiai išduoda išties garbingą amžių.
Ant tiek garbingą, kad savarankiškas ėjimas jau vien iš savęs kelia pagarbią nuostabą.
Žinoma, man kyla daug smalsių minčių apie tai, kur link jis juda.
Kuriame iš tų namų gyvena.
Ar kiek kartų jo surinktų žingsnių skaičius viršija manąjį. 😄
Bet priežastis, priverčianti mane taip stipriai susigūžti, slypi visai ne mudviejų su senuoliu vidinės jėgos disbalanse.
Priežastis visgi slypi tame, kad, matant jį, prieš mane atsiveria krikštolo aiškumo tiesa.
Kurios paneigti aš nebeturiu resursų.
Praregėjimas, kuris pastato mane prieš save ir vožteli man galingą antausį iš paskutinės skaitytos knygos ir užgęsina baltąjį šalaviją man į kaktą.
Tiesa, kuri nebetelpa į mylimiausius džinsus ir išsikvėpia ties paskutiniu laipteliu.
Neišvengiamas supratimas, privertęs mane rašyti taip ilgai, kad įsiskaudo galva, o mano dukra išmoko pagaminti pietus šeimai savarankiškai.
Tiesa, prakalbusi ilgesiu, pamačius nepažįstamąją bėgant paplūdimiu.
Suvokimas, kuris persmeigė mano saulės rezginį kardų tūzu.
Tiksliai ten, kur užgimsta tikri sprendimai.
Tiesa, kuri ant tiek paprasta, kad ją pažinus ego tyliai nukraujavo kampe.
Nušvitimas, jei jau taip, kuris užgimsta tuomet, kai pavargstama meluoti… sau.

Šiandien planavau tvarkyti komodos stalčius. Užbėgdama (neišvengiamam) vidiniam konfliktui už akių, ėmiausi strateginės, išskirtinai logika pagrįstos taktikos: viskas, kas nenaudojama, turi palikti šiuos stalčius dar iki saulei nusileidžiant. Na, ar bent iki savaitės galo.
Neturėtų būti taip sunku, kai nusistatai ribas dar iki stalčiui atsiveriant. Ar ne?
Mintimis, dar iš miegamojo, ėmiau „skanuoti“ stalčių turinį, kai ką iškart grūsdama į šiukšlių maišą, net nesureikšmindama fakto, kad šiukšlėmis tie daiktai tapo tik papuolę į maišą. Ir viskas klojosi išties sklandžiai. Bet aš žinojau, kad yra vienas stalčius, kuris gali pakabinti visą mano karinį nusistatymą ant plauko. Ir tas stalčius gyvena kiekvienuose namuose. Pas kažką didesnis, pas kažką mažesnis. Bet neabejotinai reikšmingas ir jokiai logikai nepaklūstantis, giliais smegenų vingiais ją apeinantis ir tyra nostalgija alsuojantis stalčius.
Laidai susukti, tinkamo galiojimo vaistai surūšiuoti. Dokumentai, draudimai – suskirstyti. Ir aš praktiškai kampe. Vienas ant vieno su stalčiumi.
– Laba diena. Aš čia tam, kad palydėčiau Jus į užtarnautą poilsį, nieko asmeniško, – prisistatau.
– Aaa... poilsio, sakai? Kodėl Tau neišsiuntus poilsio tos tujos, kuri drėgmės pastaruosius mėnesius gavo tik iš jos lapus kramtančio katino nasrų? – atšauna stalčius.
Na štai ir pasikalbėjome. Puiki repeticija.
Ne kartą susimąsčiau, kad jei kada tektų palikti namus ir išvykti iš jų pasiėmus vos kelis daiktus – tas stalčius tikrai nebūtų prioritetų sąraše.
Mąsčiau, kad laisvai galėčiau nugyventi gyvenimą, kuriame nebūtų stalčiaus. Ir visgi – kodėl dabar taip sunku jį ištuštinti? Kas įgalina jį taip stipriai norėti mane jį išsaugoti?
Nejučia, vis dar mintimis, įvingiavau į senelių nuotraukų albumą: lyginau jų atvaizdus su savuoju, tuomet su savo vaikų ir savo tėvų atvaizdais. Paglosčiau savo sulūžusią, dvidešimt ketverių metų šiemet sulaukusią, šventintą, žinoma, krikštynų žvakę. Susimąsčiau, ar tai, kad ji sulūžo iškart po krikštynų, – kažkoks ženklas, liudijantis, kad ji mane iš tikrųjų saugo? O aš mąstau, kaip jos atsikratyti...
Idant numalšinčiau vikriai suvešėjusį kaltės jausmą, net ne perėjau, o perbėgau prie nekaltai vėpsančių suvenyrų iš įvairių pasaulio kraštų. Meh, neturėtų būti taip sunku. Juk tai tik suvenyrai. Akimirkos silpnumas, ne daugiau. Akmenėlis iš Maltos paplūdimio – jauniausias iš jų. Nejučia priglaudžiau jį prie krūtinės, tvirtai gniauždama rankoje. Bloga pradžia. Labai bloga. Bet, nepaisant visų sau šįryt duotų pažadų, leidžiu akmenėliui kalbėti: matau Tritono fontaną, kuris privertė mane verkti ir rašyti, ir grįžti prie jo dar kitą dieną. Matau naktines Valetos gatves, kuriose jaučiausi saugiau nei savo mintyse. Ir matau tą paplūdimį, kuriame sutikau jį patį, o jis sutiko palikti Maltą ir keliauti su manimi į Lietuvą. Plepus akmenėlis pasitaikė. Tokie įprastai ant žemės nesimėto, bet man pasisekė. Lieka. Vienareikšmiškai lieka.
Nebežinau, kaip tęsti, nuoširdžiai. Ir nebesu tokia tikra, kad nesivežčiau jo prioritetinėje mantoje.
Mėginu įsivaizduoti, kaip jausčiausi dabar, jei nebūčiau jo parsivežusi. Jei nebūtų išvis tokios tradicijos – kažką parsitempti namo, nors kiek pabuvus nepažintoje žemėje.
Ir tuomet man toptelėjo labai romantiška mintis, kuri iškart užkirto kelią visoms mano logikos manipuliacijoms apie prekybininkų gudrumą ar nesąmoningą prisitaikymą prie socialinių normų.
Mintis, kuri bemat užgniaužė kvapą ir grąžino mane į akimirką, kurioje viskas ir prasidėjo. Akimirka, kuomet erdvėje įvyko nematomas susiliejimas. Akimirka, kurioje aš beviltiškai stengiausi užpildyti tą tuštumą, atsiradusią viduje, kuri ištinka, kaip ištinka išsiskyrimas, tik ką įsimylėjus. Akimirka, kurioje aš palikau dalelę savo širdies... ir norėjau kažko atgal. Kažko, kas bent akimirkai primins, kad tai buvo tikra – priesaikos, kuri užtikrins, kad toji žemė nešios mano pėdsaką lyg medaljoną ant krūtinės, su viskuo, ką patyriau, jame – amžinai.
Kai grįžau į save, suvokiau, kad praskriejo visos pilnos trys valandos. O aš net nebuvau atvėrusi jo – savo tilto į amžinybę. :)

Sveiki, mieli (buvusio) "KOTÈ Grožio Paslaugos Palangoje" puslapio sekėjai,

Kas manęs dar nepažįstate – esu Vladlena.
Kadaise gyvavusios Kotè beauty studio įkūrėja ir buvusi manikiūro bei pedikiūro meistrė.

Jau seniai studija uždarė savo duris, o aš – sudėjau įrankius.

Liko tik šis puslapis, į kurį kažkada įdėjau labai daug meilės, dėmesio ir laiko.

Ir šiandien jis, kaip ir aš, keičia formą.

✍️ Nuo šiol jis – apie rašymą.

Mano nauja puslapio vizija:

– Atviri tekstai – nuo komedijos iki dramos
– Nuo gilių dvasinių išgyvenimų iki juokingų buitinių istorijų
– Nuo eilėraščių iki gyvenimiškų anekdotų

Ir kartu –

💬 galimybė dirbti su manimi tiems, kam reikia gyvo, autentiško balso:

– nuo asmeninių tekstų (sveikinimų, laiškų, kalbų)
– iki socialinių tinklų ir asmeninio brando kūrimo
– ir kūrybinių projektų (dainų, eilėraščių)

Jei jauti, kad tai gali būti Tau aktualu – pasilik.
Jei tiesiog smalsu – dar geriau.

O jei mūsų keliai čia išsiskirs –
ačiū, kad buvai dalimi to, kas jau buvo 🤍