Massage Therapist Sabina Avakian

Paskutiniu metu man kliūva ausis už frazytės (kurią pati dar aną savaitę ištariau): „Nu aš tai visai nelankstus žmogus“. Tai kiek kartų esame taip pasakę apie save? Ir nors kasdienėje kalboje lankstumą bei mobilumą dažnai naudojam kaip sinonimus, kūno judėjime tai nėra tas pats. Ir tas skirtumas yra gana svarbus, ypač kai bandome suprasti, kodėl vienas ar kitas judesys stringa.

Lankstumas, paprastai tariant, tai apie raumenų ir kitų minkštųjų audinių gebėjimą išsitempti. Pvz., sėdi ant žemės, tiesi kojas ir bandai pasiekti pirštus. Jei vos už kelių centimetrų jau „nu viskas, daugiau nebeina“ - gali būti, kad trūksta lankstumo. Bet tai dar visiškai nepasako, kaip gerai juda sąnariai.

Mobilumas yra aktyvus, kontroliuojamas sąnario judėjimas per jam prieinamą amplitudę. Čia dalyvauja ne tik audinių elastingumas, bet ir sąnario struktūra, nervų sistema, raumenų kontrolė, jėga, koordinacija bei pats judėjimo įgūdis. Kitaip sakant, ne tik „kiek galiu ištempti“, bet ir „kiek galiu pats kontroliuojamai pajudėti".

Ir čia atsiranda labai dažnas bajeris: žmogus gali būti labai lankstus, bet turėti prastą mobilumą. Guli, kažkas tau pakelia koją ir ji užsikelia aukštai - lankstumo yra. Bet pabandai pats pakelti koją į tą pačią poziciją… ir kūnas sako: „nu sori, šito mes nekontroliuojam“. Vadinasi, amplitudė fiziškai yra, bet trūksta aktyvios kontrolės.

Lygiai taip pat gali būti ir atvirkščiai - žmogus nėra itin lankstus, tačiau turimą judesio amplitudę puikiai kontroliuoja ir funkcionaliai išnaudoja.

Todėl vien tik tempimas nėra universalus vaistas nuo „blogo mobilumo“. Dažnai žmogui reikia ne dar labiau tempti raumenį, o mokytis geriau valdyti turimą judesio amplitudę, stiprinti tam tikrus raumenis ar dirbti su konkretaus sąnario funkcija. Nes tikslas nėra tapti žmogumi-guma, o laisvai, saugiai ir kontroliuojamai judėti.

🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼🌼

"I'm just not a flexible person" - how many times have we said that about yourself?

In everyday speech we treat flexibility and mobility as the same thing, but when it comes to how your body moves, they're not. And the difference actually matters, especially when you're trying to figure out why a certain movement isn't working.

Flexibility, put simply, is about how far your muscles and other soft tissue can stretch. Sit on the floor, straighten your legs, and reach for your toes. If you stop a few centimetres short and think "nope, that's it, I'm done" - that might be a flexibility issue. But it tells you nothing about how well your joints actually move.

Mobility is active, controlled movement of a joint through the range available to it. It's not just about how stretchy your tissue is, it also depends on the joint's structure, your nervous system, muscle control, strength, coordination, and the movement skill itself.

In other words, it's not just "how far can I stretch" but "how far can I actually move on my own, with control." And thats is where a common mix-up happens: someone can be very flexible but have poor mobility.

Lie down, let someone lift your leg for you, and it goes up high - so the flexibility is there. But try to lift it yourself to that same position, and your body basically says "sorry, we don't do that."

So the range of motion exists physically, but you're missing the active control to use it. The reverse happens too - someone isn't especially flexible, but they control and use the range they do have really well.

So stretching alone isn't some universal fix for "bad mobility." Often what a person actually needs isn't to stretch the muscle even more, but to learn to control the range of motion they already have, strengthen certain muscles, or work on how a specific joint functions. Because the goal isn't to turn yourself into rubber, but to move freely, safely, and with control.

Foto by Rasa Vaičiulytė 🤍

Kiek kartų bandome atleisti nugarą, o po dienos vėl tas pats?

Kai viena fascijinės kinetinės grandinės vieta užstringa, kūnas pradeda suktis iš situacijos. Klubas nebejuda? Dirbs juosmuo. Neatsidaro krūtinė? Viską perims kaklas. Čiurna praradusi mobilumą? Kelis gaus papildomo darbo. Kūnas yra žiauriai protingas ir jis visada ras būdą judėti. Tik klausimas - o kokia kaina?

Jeigu vis iš naujo masažuojame tą pačią vietą, bet po savaitės viskas grįžta, tuomet labai tikėtina, kad tikroji problema slepiasi visai kitur fascijinėje grandinėje.

Kai fascijos yra elastingos ir laisvai slysta viena kitos atžvilgiu, judesys tampa lengvas, stiprus ir ekonomiškas. Bet kai jos sustandėja dėl sėdėjimo, traumų, streso ar monotoniško darbo, visas kūnas pradeda suktis iš padėties. Atsiranda kompensacijos, vieni raumenys aria už kitus, kiti visiškai atostogauja, o tada prasideda tas klasikinis: "kažkaip visur tempia..."

Fascijos mėgsta judesio įvairovę, o ne vien tik sporto salę. Jei visą dieną sėdime, vakare valandą pakilnoti svorius dar nereiškia, kad kūnas gavo visko, ko jam reikia. Fascijos mėgsta sukimąsi, siekimą, tempimą, spyruokliavimą ir sklandų judėjimą visomis kryptimis. Kuo įvairesnis judesys - tuo laisvesnis kūnas.

Vien žo – kūnas nemąsto atskiromis dalimis. Jis veikia kaip vientisa sistema. Dėl to skausmas nebūtinai parodo problemos vietą – dažnai jis tik praneša, kad kažkur grandinėje kažkas nebeveikia taip, kaip turėtų. Ir būtent tai paaiškina fascijinių kinetinių grandinių principas, kuris nėra kažkokia madinga teorija bet vienas logiškiausių būdų suprasti, kodėl kūnas kartais elgiasi taip kaip jis elgiasi.

-----------

Haev you ever noticed how you loosen up your back, feel great for a day... and then the tightness just comes right back?

Well, by now you probably know that your body is one connected system, not a bunch of separate parts. So, when one area gets stiff or stuck, the rest of your body finds a way to compensate.

If the hip is not moving well, then your lower back picks up the slack. When the upper back is feeling stuck, then your neck starts doing extra work. If ankles feel a little tight, then your knees pay the price.

Your body is really intelligent. It always finds a way to keep you moving. But that workaround comes at a cost.

If you keep rubbing or stretching the same sore spot and the pain keeps sneaking back, there's a good chance the real issue isn't even where you feel it. It's somewhere else, connected along the same chain.

Think of it like this, healthy tissue is stretchy and glides easily, so movement feels smooth and strong. But sitting too much, old injuries, stress, or doing the same movements over and over makes things stiff.

Some muscles end up overworked while others barely get used. And that's when you get that annoying feeling: "I don't even know why, but everything just feels tight."

Your body also loves variety, not just gym time. Sitting all day, then lifting weights for an hour, isn't enough to keep you feeling good. Your body wants to twist, reach, stretch, bounce, and move in all kinds of directions, not just up and down. The more variety you give it, the better it moves.

The bottom line is that your body works as a team, not separate pieces. That's why pain doesn't always show up where the actual problem is. It's usually just a sign that something, somewhere, isn't working the way it should.

Once you observe this and understand how the body is all connected, it's easier to figure out why you feel stuck, and what to actually do about it.

If this sounds familiar, whether it's you or someone you know, I'd love to share what's worked for me. My DMs are always open!

Kaklas kaltas... ar tikrai? 👀

Kai pradeda skaudėti galvą ar sprandą, dažniausiai visas pyktis krenta kaklui. Masažas, tempimai, pleistrai, tepalai... Bet dažnai sprandas yra ne problemos priežastis.

Mūsų žandikaulis, smilkiniai, kaklas ir pečių juosta dirba kaip viena komanda. Jei nuolat griežiate dantimis, stipriai sukandate žandikaulį dirbdami, vairuodami ar net miegodami, visa ši įtampa keliauja žemyn į kaklą.

Pridėkim stresą, paviršinį kvėpavimą, ilgas valandas prie kompiuterio ar telefono ir turime jau puikų receptą nuolat įsitempusiems raumenims. O kai kuriems žmonėms tai tampa vienu iš veiksnių, galinčių išprovokuoti įtampos tipo galvos skausmus ar prisidėti prie migrenos priepuolių.

Migrena yra neurologinė liga, tačiau įsitempę raumenys gali padaryti jautrią nervų sistemą dar jautresnę. Todėl vien kaklo masažas kartais padeda... iki rytojaus. 🤷‍♀️

Jei niekas neįvertina žandikaulio, kvėpavimo, laikysenos, šonkaulių judrumo ar bendros raumenų grandinės, dažnai tik gesiname simptomus bet neieškome, kur atsirado disfunkcija. Kūnas mėgsta kompensuoti, todėl skausmas ne visada atsiranda ten, kur prasidėjo problema.

------------

Is Your Neck Really to Blame? 👀

When headaches or neck pain strike, the neck usually takes all the blame. So we massage it, stretch it, reach for pain patches and creams... But very often, your neck isn't actually the root of the problem.

Our jaw, temples, neck, and shoulders work as one interconnected team. If you constantly clench your teeth or tighten your jaw while working, driving, or even sleeping, that tension travels straight down into your neck.

Add stress, shallow breathing, and long hours at a computer or looking down at your phone, and you've got the perfect recipe for chronically tense muscles. For some people, this becomes one of the factors that can trigger tension-type headaches or contribute to migraine attacks.

Even though migraine is a neurological disorder and not a muscular one, tight muscles can make an already sensitive nervous system even more reactive. That's why a neck massage sometimes helps... until the next day. 🤷‍♀️

If no one evaluates your jaw, breathing patterns, posture, rib cage mobility, or your body as a connected system, we're often just putting out the fire instead of looking for the spark that started it and is likely to start it again.

The body loves to compensate, which is why pain doesn't always show up where the problem actually began. So the real question isn't just "where does it hurt?" But "why did it start hurting here?"

Photo credits Rasa Vaičiulytė

Registracija rugpjūčiui prasidėjo🌿

Apie randus rimčiau.

Neseniai dirbau su paciente, kuriai prieš metus buvo atlikta mastektomija (krūties šalinimo operacija) su limfmazgių šalinimu pažastyje. Pradžia buvo intensyvi, nes audiniai buvo labai standūs, randas stipriai ribojo judesius, buvo paveikti ir peties bei kaklo srities raumenys. Moteris buvo praradusi dalį rankos jėgos, negalėjo laisvai judėti, tirpo operuotos pusės ranka, o atsigulti ant operuotos pusės buvo tiesiog neįmanoma.

Po procedūrų kurso randinis audinys tapo gerokai minkštesnis, aplinkiniai audiniai elastingesni. Sugrįžo rankos jėga, pagerėjo peties judesiai, sumažėjo įtampa kaklo srityje, o didžiausias gėris, jog pacientei, praėjus metams po operacijos, pagaliau ranka praktiškai nebetirpo, ji galėjo atsigulti ant operuotos pusės.

Po operacijos organizmas pradeda natūralų gijimo procesą, kurio metu formuojasi naujas jungiamasis audinys. Tačiau kartais randinis audinys tampa per standus, praranda elastingumą ir tarsi priklijuoja aplinkinius audinius vieną prie kito. Dėl to gali atsirasti tempimas, judesių ribotumas ar net skausmas visai kitoje kūno vietoje.

Daugelis žmonių net nesusieja savo nusiskundimų su senais randais. Tačiau būtent jie gali paveikti laikyseną, pakeisti judesių modelius, sutrikdyti limfos tekėjimą, sukelti įtampą aplinkiniuose audiniuose ar priversti kūną nuolat kompensuoti judesius kitomis raumenų grupėmis.

Tokiais atvejais labai svarbus tikslinis mechaninis darbas su randiniu audiniu. Specialiomis technikomis dirbant su randu ir aplinkiniais audiniais galima pagerinti jų slydimą tarpusavyje, atkurti elastingumą, pagerinti limfos cirkuliaciją bei padėti kūnui grįžti prie natūralesnių judesių.

Jeigu turite seną randą po pilvo, ortopedinės ar kitos operacijos ir jaučiate tempimą, judesių ribotumą ar nepaaiškinamą diskomfortą, verta pažvelgti į randą ne tik kaip į paviršinį odos pokytį. Kūne viskas susiję - net ir senas randas gali daryti įtaką audinių judrumui, laikysenai, skysčių cirkuliacijai ir bendrai organizmo pusiausvyrai.

----------

Scars. The hidden power behind many body complaints

After surgery, the body gets to work, forming new connective tissue as part of its natural healing process. But sometimes scar tissue becomes too stiff, loses its elasticity, and starts to glue surrounding tissues together.

This can lead to tightness, restricted movement, or even pain in areas that seem completely unrelated to the scar. Many people never connect their symptoms to an old scar. Yet scars can affect posture, alter how we move, disrupt lymph flow, create tension in surrounding tissues, and quietly force the body to compensate, overworking other muscle groups to keep up.

This is why targeted, hands-on work with scar tissue can make such a difference. Specific techniques applied to the scar and surrounding area can improve tissue glide, restore elasticity, support lymph circulation, and help the body return to more natural movement.

Recently, I worked with a patient who had undergone a mastectomy with lymph node removal a year earlier. When we started, her tissues were very stiff, the scar significantly limited her range of motion, and the shoulder and neck muscles had been pulled into the pattern too. She had lost part of her arm strength, couldn't move freely, felt numbness in the operated arm, and couldn't lie on that side at all.

After a course of treatments, the scar tissue softened, the surrounding tissues became more elastic, and the changes were real: her arm strength came back, shoulder mobility improved, neck tension eased and most importantly, a year after her surgery, the numbness in her arm had almost completely resolved and she could finally sleep comfortably on the operated side.

If you have an old scar from abdominal, orthopedic, or any other surgery and you're dealing with tightness, restricted movement, or discomfort you can't quite explain it may be worth looking at that scar differently.

Everything in the body is connected. Even an old scar can affect how tissue moves, how you carry yourself, how fluid circulates, and ultimately how the body stays in balance.

Migrena. Ne tas galvos skausmas, kurį visada išsprendžia ibuprofenas ar triptanai.

Daugelis žmonių, kenčiančių nuo migrenos, puikiai žino tą jausmą: prasideda spaudimas smilkiniuose, pulsavimas vienoje galvos pusėje, jautrumas šviesai, garsams, pykinimas, kartais net regos sutrikimai ar galvos svaigimas. Vieniems tai migrena su aura, kitiems vestibulinė migrena, pasireiškianti svaigimu ir pusiausvyros sutrikimais, tretiems, tai lėtinė migrena, kuri tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu.

Dažniausiai ieškome būdo kuo greičiau numalšinti simptomus. Ir tai suprantama. Vaistai gali būti labai svarbi pagalba priepuolio metu. Tačiau holistinis požiūris kviečia užduoti dar vieną klausimą: kodėl mano nervų sistema nuolat pasiekia tą ribą, kai prasideda migrena?

Per savo darbo praktiką pastebiu jog labai dažnai migreną turinčių žmonių kūnas turi tas pačias tendencijas: galva išslydusi į priekį, pečiai pakelti, žandikaulis suspaustas (net tada, kai žmogus ilsisi), o krūtinės ląstą prilietus žmogus ima muistytis nesuprasdamas kodėl lengvas prisilietimas yra toks skausmingas, nes ana tokia įtempta.

Ypatingą reikšmę turi ne tik kaklo ir pečių, bet ir veido bei galvos audinių laisvinimas. Įtempti kramtomieji raumenys, sukąstas žandikaulis, smilkinių, kaktos ar pakaušio įtampa gali stipriai veikti savijautą. Atpalaidavus šias zonas dažnai sumažėja spaudimo pojūtis galvoje.

Ne mažiau svarbi ir krūtinės ląstos zona. Kai ji susitraukusi, kvėpavimas tampa paviršutiniškas, pečiai kyla aukštyn, kaklo raumenys perima papildomą darbą. Atpalaidinus krūtinę, pagerėja kvėpavimas, laikysena ir sumažėja nuolatinė apkrova kaklui bei pakaušiui. Kartais būtent čia prasideda kelias į retesnius ir lengvesnius migrenos epizodus.

Migrena nėra tik galvoje. Ji apima nervų sistemą, laikyseną, kvėpavimą, emocinę būseną ir kasdienius įpročius. Todėl ir pagalba turi būti platesnė nei vien simptomo slopinimas. Kai į žmogų žiūrime kaip į visumą, atsiranda daugiau galimybių ne tik kovoti su migrena, bet ir suprasti, ką ji bando mums pasakyti.

---------

Migraine is not just "a bad headache."

Anyone who's had one knows there's no comparison. The throbbing on one side of the head, the way light suddenly feels unbearable, the nausea, the dizziness. It takes over your whole world.

And for many people, it's not just an occasional thing but it becomes a pattern, something that keeps coming back, sometimes with aura, sometimes with vertigo and balance issues, sometimes just... always there in the background.

When it hits, of course we reach for whatever will make it stop. That makes complete sense. But something I've seen again and again in my work is, the people who struggle most with migraines are often carrying enormous amounts of tension in their body, and they don't even know it!

For instance, when the head is pushed slightly forward. When shoulders never drop. A jaw that's clenched even during rest. A chest so tight that a gentle touch feels surprisingly sore. These things become so normal that people stop noticing them, until someone actually puts their hands there.

And that tension actually matters. The jaw, the temples, the base of the skull, the muscles of the face and scalp, when these areas are constantly tense, the pressure in the head doesn't get a chance to release. Working with these areas often brings a real sense of lightness. Like the body finally exhales.

The chest is often overlooked too. When it's tight, breathing becomes shallow without you realising it. The shoulders creep up, the neck muscles start compensating by working overtime.

For some people, releasing the chest is actually where the they start experiencing fewer migraines, with less intensity.

Migraine isn't just in the head but in the nervous system, in the posture, in how we breathe, in how much stress the body is silently holding.

When we start treating the whole person instead of just the symptom, something dramatically changes. And the person then understands, that the body has been trying to tell us something long before the migraine arrived.

Ar būna, kad pabundi patinusiu veidu, jautiesi apsunkęs, išsipūtęs, kojos sunkios, galvoje rūkas ar paprasčiausiai jautiesi vangiai?

Dažnai žmonės net nesusieja šių simptomų su sulėtėjusia limfine sistema.

Skirtingai nei širdis, kuri pumpuoja kraują, limfinė sistema savo „pompos“ neturi. Ji priklauso nuo mūsų judesio, laikysenos… ir kvėpavimo.

Čia labai svarbi diafragma. Kiekvieną kartą giliai įkvėpus, ji nusileidžia žemyn sukurdama lengvus slėgio pokyčius krūtinės ir pilvo srityse. Būtent šis alėgis padeda limfiniam skysčiui judėti, mažinti uždegimą, šalinti atliekas ir bendrai leidžia mūsų kūnui jaustis lengvesniam ir žvaliam.

Bet šiuolaikinis gyvenimas tam stipriai trukdo: stresas, sėdėjimas, paviršutiniškas kvėpavimas, net nesąmoningas kvėpavimo sulaikymas.

Laikui bėgant diafragma tampa įtempta ir užspausta. O tada pradeda kalbėti kūnas: kaklo ir pečių įtampa, pūtimas, tinimas, nuovargis, jausmas, kad kūne kažkas tiesiog ne taip.

Todėl diafragmos masažas dažnai taip nustebina žmones. Dažnai girdžiu:

„Jaučiuosi taip, lyg pirmą kartą po daugelio metų pilnai įkvėpiau", „Įtampa po šonkauliais tiesiog dingo" ir t.t.

Per dieną įkvepiame apie 20 000 kartų. Bet jei diafragma įtempta, dauguma tų įkvėpimų būna tik daliniai. Kūnas prie to tyliai prisitaiko - mėnesiais ar net metais.

Pirmiausia kaklas ir pečiai pradeda kompensuoti, keičiasi laikysena, jungiamasis audinys, supantis raumenis ir organus, praranda elastingumą. O natūralus limfos tekėjimas per kūną sulėtėja.

Dažnai problema ne ten, kur jauti simptomą (šiaip tai net labai dažnai!). Kartais pakanka sugrąžinti kūnui galimybę giliau kvėpuoti, o visa kita jis padaro pats.

Tai kaip ten reikalalai su ta diafragma? 🙃

----------

Have you ever woken up with a puffy face, felt constantly bloated, heavy or swollen legs, brain fog that won't lift, or just a general feeling of being sluggish and just not like yourself?

Most people never connect these symptoms to one thing: a sluggish lymphatic system.

And even fewer people are aware that unlike your heart, which pumps blood around your body, your lymphatic system has no pump of its own. It depends entirely on your movement, your posture, and surprisingly: your breath.

The key player here is your diaphragm. Every time you take a full, deep breath, your diaphragm moves downward and creates a gentle pressure change in your chest and belly. That pressure is what helps lymph fluid move through your body and do its job, like helping to clear waste, reduce inflammation, and keep you feeling light and clear.

But modern life works against this with daily stress, prolonged sitting, shallow breathing and holding your breath without realising it.

Over time, the diaphragm becomes tight and restricted. And when that happens, the effects show up everywhere. Tight neck and shoulders, bloating, puffiness, fatigue, and that frustrating sense that your body just isn't flowing the way it should.

That's exactly why diaphragm massage can be so powerful, and why people are often surprised by what they feel afterward. Often I hear comments like:

"I feel like I took my first real deep breath in years", "The tension under my ribs is just gone."

Its really no mystery. We take around 20,000 breaths a day. But if the diaphragm is restricted, most of those breaths are only partial, and the body quietly adapts over months and years.

First the neck and shoulders start compensating, posture shifts, and then the connective tissue surrounding your muscles and organs loses its elasticity. And the natural flow of lymph through your body slows down.

Sometimes the solution isn't where the symptom is. Sometimes its enough to create a capacity for deeper breath, and the intelligent body does the rest!

Mamasitoms🤍

Gimdymas baigėsi. Kūno darbas - ne.

Prisimenu kaip paskutiniais nėštumo mėnesiais ir po gimdymo (ypač antrojo) po didesnio fizinio krūvio klubų ir čiurnų skausmas būdavo toks stiprus, kad atsistoti ir išjudėti tapdavo tikru iššūkiu. Tada pradėjau dar labiau gilintis į tai, kas iš tikrųjų vyksta moters kūne po gimdymo.

Nėštumo metu moters kūne cirkuliuoja totalus hormonų kokteilis. Estrogeno ir progesterono lygis pasiekia aukščiausią tašką. Jie valdo viską: nuo nuotaikos iki audinių elastingumo, nuo kraujo tūrio iki sąnarių judumo.

Po gimdymo per kelias valandas šių hormonų lygis krenta drastiškai.

Tai realus fiziologinis sukrėtimas. Ir čia ne tik apie „baby blues“. Kortizolis (streso hormonas) gali išlikti padidėjęs mėnesiais, ypač jei miego mažai, o reikalų daugiau nei galime vienos ar dviese aprėpti. Tuo pačiu metu oksitocinui (ryšio ir atsipalaidavimo hormonui) reikia sąlygų, kad galėtų tekėti laisvai.

Tyrimai rodo (nuorodą palieku apačioje), kad terapinis masažas gali mažinti kortizolį ir skatinti oksitocino bei serotonino gamybą. Kitaip tariant, kūnas į prisilietimą reaguoja biochemiškai. Tai signalas nervų sistemai: esi saugi, galima atsipalaiduoti.

O dabar apie relaksiną - hormoną, kuris keičia viską.

Vienas mažiausiai žinomų, bet labiausiai paveikių nėštumo hormonų yra relaksinas. Jo užduotis - atpalaiduoti raiščius ir sąnarius, kad dubuo galėtų prasiplėsti ir praleisti kūdikį. Ir jis su šia užduotimi susidoroja puikiai.

BET. Relaksinas neveikia tik dubenyje. Jis veikia visą kūną. Čiurnos, keliai, stuburas, riešai - visi sąnariai tampa mažiau stabilūs. Todėl nėštumo metu tiek daug moterų jaučia nestabilumą, lengviau susižeidžia ar pradeda jausti skausmą vietose, kur jo niekada nebuvo.

Po gimdymo relaksino kiekis mažėja, tačiau jo poveikis gali išlikti net metus ar ilgiau. Ypač žindymo metu, nes prolaktinas palaiko nedidelį jo lygį organizme. Tai reiškia, kad sąnariai vis dar yra pažeidžiamesni nei įprastai.

Todėl grįžimas prie intensyvaus sporto ar sunkaus kėlimo per anksti nėra tik klausimas „ar jaučiuosi pajėgi“, bet ar audiniai iš tikrųjų tam pasiruošę.

Tyrimo nuoroda: https://doi.org/10.1080/00207450590956459

-------

A message to my mamas :)

Birth is over, but your body's work isn't.

I remember how, during the last months of my pregnancy and after giving birth, the pain in my hips and ankles could become so intense after physical activity that simply standing up to start moving felt like a serious challenge.

That's when I started digging deeper into what actually happens inside a woman's body after childbirth.

During pregnancy, a woman's body is flooded with a powerful hormonal cocktail. Estrogen and progesterone levels reach their highest point, influencing everything from mood and tissue elasticity to blood volume and joint mobility.

Then, after birth, those hormone levels drop dramatically - within just a few hours. This is a real physiological shock. And it's about much more than just feeling the "baby blues."

Cortisol, the stress hormone, can remain elevated for months, especially when sleep is limited and demands are high. At the same time, oxytocin, the hormone behind bonding, milk release, and relaxation, needs the right conditions to flow freely.

Research has shown (link below) that therapeutic massage can help lower cortisol levels while promoting the release of oxytocin and serotonin. In other words, the body responds to touch biochemically with a clear signal to the nervous system that says: you're safe now, you can finally relax.

Now let's talk about relaxin. One of the least discussed yet most influential pregnancy hormones. Its job is to loosen ligaments and joints so the pelvis can expand and allow the baby to pass through, and it does that job very well.

But relaxin doesn't only affect the pelvis, it affects the entire body. Ankles, knees, spine, wrists, every joint becomes less stable. That's why so many women experience a sense of instability during pregnancy and start feeling pain in places that never bothered them before.

After birth, relaxin levels gradually decrease, but its effects can remain for a year or even longer, especially while breastfeeding, as prolactin helps maintain small amounts of relaxin in the body. This means joints may remain more vulnerable than usual long after delivery.

That's why returning to intense exercise or heavy lifting too soon isn't simply a matter of asking "do I feel capable?" but whether the tissues are truly ready.

Most importantly to remember is that the body knows how to heal itself, it just needs the right conditions to do so. And that doesnt mean more exercise or more rest. Sometimes it needs someone to work with those tissues with intention and patience, to meet the body where it actually is, and not where we think it should be by now.

You carried something extraordinary. You deserve the same care you'd give anyone else who'd just done what you did.

Research link: https://doi.org/10.1080/00207450590956459

Kodėl šiandien sąmoningas judėjimas tampa dar svarbesnis? 🤍

Žmogaus kūnas sukurtas judėti. Nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikiai per judesį programuoja savo nervų sistemą - mokosi pusiausvyros, kūno pajautimo, koordinacijos ir emocinės reguliacijos.

Jei stebėtum kūdikius ar gyvūnus, pastebėtum, kad jie juda lyg kamuolys: minkštai, laisvai, vientisai. Judesys prasideda vienoje vietoje ir natūraliai pereina per visą kūną. Viskas vyksta kaip viena nenutrūkstama grandinė.

O dabar palyginkime tai su tuo, kaip po daugelio metų sėdėjimo, streso ir įtampos juda dauguma suaugusiųjų. Dažnai judame labiau kaip plyta ar kartoninė dėžė ir tik tiek, kiek leidžia mūsų lankstymo vietos.

Sukame kaklą vietoj to, kad suktųsi visas liemuo. Vaikštome įsitempę, kvėpuojame paviršutiniškai, o kūnas pradeda judėti atskiromis dalimis, nebe kaip vientisa sistema.

Mes gimstame su gebėjimu judėti laisvai ir vientisai. Tačiau šis natūralus judėjimas išlieka tik tada, kai turime pakankamai laisvės tyrinėti, kristi, vartytis, ropoti, lipti ir iš tikrųjų jausti savo kūną.

Savo darbe dažnai matau momentą, kai žmogus pirmą kartą suvokia, kiek jo judesiai tapo apriboti. Ir pradėjus grąžinti kūnui pilnesnę judesio amplitudę, daugelis prisimena tą fizinės laisvės jausmą, kurį turėjo vaikystėje ar jaunystėje.

Tuo pačiu neretai ateina ir suvokimas, kiek sustingęs bei apribotas tapo kūnas… ir kur tai gali nuvesti anksčiau nei norėtųsi (užtenka pasižiūrėti į vidutinį senuką 👀).

Kartais (o gal net dažniausiai) žmogaus kūnui labiausiai reikia ne dar daugiau stimulacijos ar veiklų, o daugiau laiko ant žemės, daugiau fizinės laisvės ir sąmoningo prisilietimo🙃

----------

Why is intentional movement becoming even more important today? 🤍

The human body is designed to move. From the first months of life, babies program their nervous system through movement, learning balance, body awareness, coordination, and emotional regulation.

If you observe babies and animals, they move like a ball, soft, fluid, and connected. Movement starts in one area and naturally travels through the whole body, everything happens as one continuous chain.

Now compare this to how movement often gets altered in adults after years of sitting, stress, and tension. Many people move more like a brick or a cardboard box and basically only as much as the "folding points” allow.

We turn our neck instead of rotating through the torso. We walk tense and breathe shallowly, and the body starts moving in separate parts rather than as a whole.

We are born with the ability to move like a ball. But this natural, integrated movement stays only when we have enough freedom to explore, to fall, twist, crawl, climb, and truly feel our bodies.

In my work I have noticed many times when clients actually become aware of their restricted movement, and as we start working to regain the full range of movement, they often get reminded of the physical freedom they use to feel when they were younger.

Simultaneously they often become alarmed when realising just how stiff and restricted in movement theyve become, and where it could potentially lead to, sooner rather than later (see your average grandpa 👀)..

Sometimes (or most of the time), what a human body needs most isn’t more stimulation or more activities, but rather more floor time, more physical freedom and intentional touch. 🙃