Laimingos Rankos

Pastaruoju metu mane labai persekioja du žodžiai - laikas ir laikina. Gal todėl, kad kuo daugiau laiko praeina, tuo aiškiau suprantu, jog jie turi ne tik tą pačią gramatinę šaknį. Jie turi ir labai panašią prasmę.

Mes visi gyvename taip, lyg laiko turėtume begalybę. Skubame, planuojame, atidedame. Sakome sau: vėliau perskaitysiu tą knygą, vėliau pažiūrėsiu filmą, vėliau paskambinsiu draugui, vėliau pailsėsiu. Dabar nėra laiko.

Keisčiausia, kad dažniausiai laiko neturime būtent tam, kas iš tikrųjų svarbu.

Dažnai pagaunu save sakant: neturiu laiko. Neturiu laiko manikiūrui, knygai, filmui ar tiesiog pabūti. Tarsi kiekviena minutė turėtų būti produktyvi, o viskas, kas neatneša rezultato, būtų mažiau vertinga.

Vienas žmogus man nuolat primena, kad nemėgsta stalo ar kompiuterinių žaidimų. O aš kartais galiu visiškai ramiai telefone stumdyti burbuliukus ir jaustis puikiai 😅 Ne todėl, kad tame yra didelė prasmė. Kaip tik todėl, kad jos ten nėra.

Kartais pavargstu nuo nuolatinio augimo, mokymosi, analizavimo ir bandymo viską suprasti. Kartais nesinori ieškoti prasmės, būti produktyvia ar kažko pasiekti. Norisi tiesiog pabūti su savimi.

Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne visas laikas turi atsipirkti. Kartais jis reikalingas ne tam, kad kažką sukurtume. Kartais jis reikalingas tam, kad išgirstume save. Nes labai dažnai mes ieškome prasmės ten, kur vyksta veiksmas, o ji tyliai laukia ten, kur atsiranda sustojimas.

Gal todėl šiandien vis dažniau galvoju, kad didžiausia prabanga nėra pinigai, statusas ar galimybės. Didžiausia prabanga yra turėti laiko. Laiko gyventi, jausti, būti su mylimais žmonėmis, neskubant išgerti kavą, pamatyti saulėlydį ar paskambinti draugei.

Nes gyvenimas yra laikinas. O laikas yra vienintelis dalykas, kurio niekada negalėsime uždirbti daugiau.

Todėl šiandien vis dažniau savęs klausiu ne: „Ar tai buvo naudinga?“, o: „Ar tai buvo gyvenimas?“ ⭐️🏹💛

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė⭐️

Ar kada susimąstėte, kad žodžiai VERTĖ ir VERTYBĖ turi tą pačią šaknį?

Neatsitiktinai. Nes labai dažnai mūsų gyvenimo vertė gimsta būtent iš mūsų vertybių.

Tačiau yra viena problema - žmogus ne visada mato save aiškiai. Trečiadienį kalbėjome apie akląsias žmogaus dalis. Apie tai, ką pats žinai apie save, bet nerodai kitiems. Ir apie tai, ką kiti mato labai aiškiai, tačiau pats žmogus to savyje nepastebi.

Kartais žmogus galvoja, kad jo vertė slypi pasiekimuose, pareigose, statuse ar rezultatuose. Tačiau aplinkiniai jame myli visai ką kitą - gebėjimą išklausyti, šilumą, humorą, drąsą būti savimi, gebėjimą nepasiduoti. Kartais mes taip susitelkiame į tai, ko mums trūksta, kad nustojame matyti tai, kas mumyse vertingiausia. O juk būtent tai dažniausiai ir mato kiti.

Todėl man vis dažniau kyla klausimas - ar tikrai savo vertę matuojame ten, kur ji gyvena? O gal ieškome jos ten, kur garsiau ploja pasaulis?

Vertybės yra tarsi vidinis kompasas. Vertė - tai, ką sukuriame gyvendami pagal jas. Ir kuo mažiau tenka apsimetinėti, kuo mažiau stengiamės atitikti svetimus lūkesčius, tuo dažniau šie du žodžiai susitinka.

Gal todėl kartais verta sustoti ir paklausti ne tik savęs, bet ir žmonių, kurie mus pažįsta. Ką jie mato mumyse? Ką vertina? Kas jiems atrodo savaime suprantama, nors mums patiems tai atrodo nieko ypatingo? Labai dažnai būtent ten slepiasi mūsų tikroji vertė.

Nematoma akimis, bet labai jaučiama širdimi. ⭐️🏹💛

Tai ne TIK žodis!

Mano gyvenime įgauti DRAUGO/-ĖS statusą yra PRABANGA🏹

Laikas eina greitai. Draugauja ir skiriasi poros, byra santuokos, susipyksta draugai, kaimynai, net broliai ar seserys. Žmonės ateina ir išeina. Bet tikras ryšys, paremtas pagarba, besąlygiška meile, saugumu ir noru išgirsti vienai kitą - kuria draugystę, kuri nepavargsta.

40 metų - tiek laiko šalia manęs yra mano geriausia draugė🫂

Buvo visko. Vaikystėje gyvenome Markučiuose, bendrabutyje su bendrais koridoriais, virtuvėmis ir kiemu. Erzindavom tuos pačius kiemo bernus. Vėliau rašėm viena kitai tikrus popierinius laiškus ir siuntėm atvirukus - viena gyveno Pilaitėje, kita Fabuose (Vilnius). Mus skyrė bernai, skirtingi interesai, skirtingi gyvenimo etapai ir visiškai kitoks požiūris į daug dalykų. Buvo laikas, kai tarp mūsų buvo daugiau nei 1000 kilometrų.

Bet mes vis tiek likom💪
Atviros. Mylinčios. Apkabinčios. Saugios viena kitai💛

Nes draugystė man yra vertybė, kuri neturi ribų. Pagarba vienas kito skirtumams, gyvenimo ritmui, pasirinkimams ir etapams.

Mus visada jungė vienas dalykas - saugumas atvirumui ir gyliui. Kai šalia nebūdavo nė vieno žmogaus, kuris suprastų. Kai nesinorėdavo nieko aiškinti. Kai gyvenimas atrodydavo per sunkus arba per daug painus. Visada būdavo mūsų skambutis - ir kažkaip viskas stodavo į vietas.

Ir nereikėdavo kažkokių labai protingų žodžių. Kartais užtekdavo tiesiog pabūti kartu. Pokalbio su užpiltine kava, alaus bokalu ar vyno taure. O kartais - tiesiog tylos.

Aš labai dėkinga gyvenimui, kad mes gimėme nei per anksti, nei per vėlai, o pačiu laiku.

Susitikom kūdikystėje ir neišsiskyrėm NIEKADA⭐️

Myliu ir apkabinu Laimingomis Rankomis , 💛

Gyvenimo istorija. 8 dalis 🏹⭐️

Keistas jausmas. Atrodo, kad labai ilgą laiką gyvenime vis kažkur bėgau. Įrodyti. Pasiekti. Atsilaikyti. Būti stipri. Būti reikalinga. Būti verta. O dabar pradedu suprasti, kad gyvenimas iš tikrųjų prasideda ne tada, kai viską susitvarkai. O tada, kai nustoji nuolat kovoti su savimi.

Anksčiau galvojau, kad augimas visada turi būti sunkus. Kad jeigu skauda - reiškia eini pirmyn. Jeigu pavargai - vadinasi stengiesi pakankamai. Bet šiandien matau visai kitą augimą. Tylesnį. Brandesnį. Tokį, kuriame nebereikia savęs laužyti, kad būtum priimta. Nebereikia nuolat vaidinti žmogaus, kuris viską žino, viską gali ir niekada nepasimeta.

Ir žinot kas įdomiausia? Kuo labiau leidžiu sau būti tikra, tuo daugiau gyvenime atsiranda tikrų žmonių. Tokių, su kuriais nereikia „teisingai“ kalbėti. Kur nereikia matuoti savęs pasiekimais, statusu ar tobulu įvaizdžiu. Kur galima būti pavargusia. Linksma. Jautria. Motyvuota. Pasimetusia. Viskuo vienu metu 😄

Labai ilgai bandžiau tapti „teisinga“ moterimi. Tokia, kuri viską suspėja, viską kontroliuoja ir visada atrodo tvirtai stovinti ant žemės. Bet gyvenimas mane labai gražiai išmokė vieno dalyko - žmogaus stiprybė ne tobulybėje. O gyvume. Gebėjime jausti. Keistis. Pradėti iš naujo. Ir neprarasti savęs net po sunkiausių etapų.

Gal todėl šiandien vis daugiau galvoju ne apie tai, ką dar turiu pasiekti, o apie tai, kaip noriu jaustis savo gyvenime. Kokius žmones turėti šalia. Kokią atmosferą kurti salone. Ką po susitikimo su manimi išsineša kitas žmogus. Nes dabar jau tikrai žinau - energija, kurią atsineši į erdvę, visada palieka pėdsaką.

Ir turbūt pirmą kartą gyvenime man nebe taip baisu ateitis. Nes anksčiau atrodė, kad laimė yra kažkur „ten“ - kai pagaliau viską pasieksiu. O dabar vis dažniau pagaunu save galvojančią, kad gražiausi dalykai vyksta būtent pakeliui. Ryto kava. Juokas salone. Netikėtas apkabinimas. Klientės pasitikėjimas. Kolegių palaikymas. Mano pačios ramybė viduje.

Ir gal ši 8 dalis yra ne apie pabaigą. O apie naują pradžią ⭐️

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė 🏹⭐️

2 dalis. Kas nematoma akimis.

Kartais žmonės galvoja, kad vadovu tampi tada, kai išmoksti kontroliuoti. Kai moki reikalauti. Kai viską sustyguoji taip, kad nebūtų klaidų, emocijų ar chaoso.

Aš ilgą laiką irgi taip galvojau😏

Bet patirtis mane išmokė visai ko kito🏹
Kai pats pereini per sunkesnius etapus, pradedi kitaip matyti žmones. Pastebi ne tik rezultatą, bet ir žmogaus būseną. Matai, kada jis pavargęs. Kada tyliai savimi nepasitiki. Kada šypsosi daugiau iš mandagumo nei iš vidaus. Ir tada supranti, kad kolektyvą kuria ne taisyklės. Jį kuria atmosfera.

Todėl šiandien savo salone labiausiai saugau ne tobulumą. O jausmą💛

Man labai svarbu, kad žmogui nereikėtų ateiti į darbą su įtampa skrandyje. Kad būtų galima klausti. Klysti. Juoktis. Kad nereikėtų vaidinti stipresnio, tobulesnio ar „patogesnio“ nei jautiesi tą dieną.
Nes labai gerai žinau, ką reiškia ilgą laiką bandyti būti stipria. Ir kaip pavargsta žmogus, kuris viską laiko savyje.
Gal todėl šiandien man taip svarbu kurti aplinką, kurioje žmonės gali tiesiog būti žmonėmis☺️

Įdomiausia tai, kad klientai tą labai jaučia. Jie jaučia ne tik atliktą paslaugą. Jie jaučia atmosferą tarp mūsų. Kaip mes kalbam viena su kita. Kaip pasitinkam. Kaip reaguojam į klaidas. Kaip žmogus jaučiasi šalia mūsų.
Nes tai ir yra dalykai, kurių dažniausiai nesimato akimis. Bet būtent jie sukuria vietą, į kurią norisi sugrįžti💛

Ar pritariate man?😋

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė🏹⭐️

Gyvenimo istorija. 7 dalis 🏹⭐️

Kai dabar atsisuku atgal į visas savo gyvenimo istorijos dalis, atrodo, kad labai ilgą laiką gyvenau nuolatiniame vidiniame kare. Su savimi, su baimėmis, su noru įtikti, būti stipria, neparodyti silpnumo, nesugriūti. Atrodė, kad jeigu bent trumpam atsipalaiduosiu - viskas subyrės. Todėl gyvenau labai susikaupusi. Labai kontroliuojanti save. Labai atsakinga. Labai „reikia“. Net kai iš išorės šypsojausi, viduje dažnai tiesiog bandžiau išgyventi.

Ir turbūt todėl šiandien man taip keista matyti save kitokią. Kitiems, beja, ypač. Juos net nervinu😅

Pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save besijuokiančią iš visos širdies. Ne mandagiai nusišypsančią. O tikrai besijuokiančią. Tą mergaitę savyje, kuri kažkada buvo labai gyva, labai garsiai kalbanti, daug jaučianti, daug svajojanti, aš labai ilgai buvau kažkur paslėpusi. Nes gyvenimas išmokė būti atsargesne. Rimtesne. Patogesne.

Tik žinot kas įdomiausia? Žmogus gali labai ilgai vaidinti stiprų, bet viduje vis tiek ilgisi lengvumo. Ilgisi vietos, kur nereikia nuolat savęs kontroliuoti. Kur galima ne tik „susitvarkyti“, bet ir tiesiog būti.

Ir atrodo, kad būtent dabar po truputį grįžtu į save. Į tokią tikrą, “nurautą” save, kuri nebebijo būti matoma ne tik per pasiekimus ar stiprybę, bet ir per savo žmogiškumą. Per jautrumą. Per humorą. Per savo keistus juokelius net labai rimtuose momentuose 😅 Nes realiai… kas mane pažįsta gyvai, tas žino, kad aš galiu kalbėti apie labai gilius dalykus ir po 10 sekundžių jau pati iš savęs juoktis 😂 

Taigi, jeigu aplinkiniai bando su manimi kalbėti tokia “zen” kalba kaip - “galite atsiverti”, “įsiklausykite į gamtos Tau duodamus ženklus”, “išreiškite save per savo 10 čiakrą” ir t.t. - nu, baikit. Su visada derama pagarba visoms meditacijoms ir visų gyvenimo būdams. Į viską žiūriu labai paprastai. Visi jausmai turi savo pavadinimus, pvz.: “nusiknisau” - reiškia velniškai pavargau, o ne “mano emocinis ir fizinis fonas šiuo metu pažeistas”. Na nėra prabangiai ir neprabangiai išreikštų jausmų. Linksma - žvengi, liūdna - žliumbi. Pažvengi, pažliumbi ir dirbi, gyveni toliau 🏹⭐️

Anksčiau galvojau, kad norint būti profesionalia, vadove,… (tęsinys komentare)

Atlekiu į saloną 10min iki kliento, kaip visada bėgte🤩

Klientė jau manęs laukia, kolegės puikiai pasirūpino: ir kavos padaraė ir spalvų paletę išsirinkti davė.
Sakau:
- Laba diena, visoms, jetkau, jau laukia, dar turiu 10 min. Bandau suprast kur randuos😂
Klientė:
- Viskas gerai, aš jau čia dirbu 😅
- Jetau kokia Jūs graži,- tik pribėgus pasakiau😅

Pasirodo klientė grįžo beveik po metų, nes pas mus tiesiog pirko bazę lakavimui/produktą/prekę, nes manikiūrą atlikdavo sau pati.
Tuomet pamenu, kad padalinau nemažai patarimų.
Ir kai atėjo laikas jos Šventei - vestuvėms, ji pasirinko mane.
Sakau:
- wow🤩
Sako:
- Taip, šiandien bus išpildyta mano svajonė pasidaryti profesionaliai paslaugą ir gal visai net norėčiau pabandyti manikiūro meistrės profesiją.
Pokalbis buvo toks šiltas, jaukus, pilnas pozityvo. Ji iškeliaudama buvo tokia laiminga, kad pamiršo liemenę - grįžo.
Po kažkiek laiko klausiu kolegės:
- Kieno šitas laidas?
Atsako:
- Tos laimingos klientės, kuri pirma pas Jus buvo.
Ir “ant” tų žodžių, su saldainiais, įlekia ta pati klientė.
Apsikabino, pabučiavo į žandą ir išlėkė per duris dar kartą dėkodama.

Štai - kas nematoma akimis⭐️

Tekstas greit supiltas, nei kiek nekoreguotas, emociškai pilnas.

Apkabinu Laimingomis Rankomis💛
Jūsų Dainė🏹⭐️

1. Kas nematoma akimis.
Nes žmogus pirmiau pajunta, o tik tada pamato🏹⭐️

Kai gyvenime ilgą laiką jautiesi neišgirstas, pradedi labai aiškiai matyti dalykus, kurių kiti nepastebi. Gal todėl šiandien mano darbas grožio srityje niekada nebuvo tik apie nagus ar estetiką. Mane visada labiau domino žmogus. Jo savijauta. Jo akys. Energija, su kuria jis atsisėda į kėdę. Ir ta tyla, kuri kartais pasako daugiau nei žodžiai.

Po visų savo gyvenimo patirčių labai aiškiai supratau vieną dalyką: žmonės pavargę būti „funkcija“. Klientas. Darbuotojas. Meistras. Vadovas. O po visais šitais pavadinimais slepiasi žmogus, kuris kartais tiesiog nori būti priimtas be įtampos ir vertinimo.

Todėl kurdama savo saloną niekada nenorėjau vietos, kur svarbiausia greitis, apyvarta ar tobula kaukė. Norėjau erdvės, kurioje gera būti. Kur meistrui nereikia bijoti suklysti. Kur klientas nejaučia spaudimo atrodyti „patogus“. Kur galima ateiti pavargus, tyliai, be nuotaikos ir vis tiek jaustis laukiamam.

Labai ilgai galvojau, kad stiprybė yra užsidaryti, viską atlaikyti ir nieko neparodyti. Bet šiandien matau visai ką kita. Tikra stiprybė yra žmogiškume. Gebėjime išklausyti. Pastebėti. Gerbti kitą žmogų net tada, kai jis nieko iš tavęs neprašo.

Ir gal todėl šiandien man taip svarbu ne tik kokį rezultatą žmogus pamato veidrodyje. Man svarbu, su kokiu jausmu jis išeina iš salono. Nes grožis prasideda ne nuo to, kas matoma akimis💛

Apkabinu Laimingomis Rankomis,
Jūsų Dainė🏹⭐️

Gyvenimo istorija. 6 dalis🏹⭐️

Kai pabudau ligoninėje, pirmą kartą gyvenime labai aiškiai supratau vieną dalyką. Jeigu rytojus vis dėlto ateis, aš nebenoriu gyventi taip, kaip gyvenau iki tol. Nenoriu būti tik patogi, tik atitinkanti kitų lūkesčius, tik tylinti apie tai, kas skauda. Per daug metų buvau išmokusi išgyventi, prisitaikyti, atlaikyti ir slėpti savo tikrus jausmus po stiprios moters kauke. Iš išorės atrodė, kad susitvarkau, bet viduje jaučiau visišką tuštumą. Ir būtent tada pirmą kartą sau pripažinau, kad nebenoriu tik išgyventi. Noriu gyventi kitaip.

Tuo metu dar nežinojau nei kaip, nei nuo ko pradėti. Bet labai aiškiai jaučiau, kad mano gyvenimas negali baigtis ties skausmu. Kad visa tai, ką išgyvenau, turi turėti kažkokią prasmę. Ir tada manyje pradėjo gimti pirmosios tikros svajonės. Ne tos, kurias man kažkas buvo suplanavęs. Ne tos, kurios atrodė „teisingos“. O mano pačios.

Pirmoji svajonė buvo parašyti knygą. Apie ką, nei pati nenutuokiau😅 Tuo metu tai atrodė beveik juokinga, nes pati vos laikiausi ant kojų, bet kažkur giliai viduje jaučiau, kad visa tai, ką išgyvenau, negali likti tik skausmu. Kad vieną dieną mano istorija galės paliesti kitus žmones ir galbūt kažkam padės pasijausti mažiau vienam.

Po to gimė dar viena labai stipri mintis. Kai atsistosiu ant kojų, noriu būti žmogumi, šalia kurio kiti jaustųsi saugūs. Nes labai gerai žinojau, ką reiškia neturėti į ką atsiremti. Ką reiškia bijoti kalbėti. Ką reiškia jaustis neišgirstai. Man pradėjo rūpėti ne statusai, ne įvaizdis ir ne tai, ką pagalvos kiti. Man pradėjo rūpėti žmogus. Tikras žmogus su savo istorija, baimėmis, jautrumu ir skausmu.

Tada gimė ir dar viena svajonė. Norėjau būti turtinga. Bet ne dėl prabangos ar gražaus vaizdo iš šono. Norėjau turėti tiek, kad galėčiau padėti kitiems. Kad galėčiau kurti vietas, kuriose žmonės jaustųsi priimti, išgirsti ir saugūs. Kur nereikėtų vaidinti stiprių tada, kai viduje skauda. Norėjau prisidėti prie kažko didelio…

Tuo metu dar net nenutuokiau,… (tęsinys komentare)->